Susirinkimas Vatikano radijo archyve. Pirmosios sesijos uždarymas

Praėjus porai mėnesių nuo Vatikano II Susirinkimo atidarymo, 1962 m. gruodžio 8-ąją – Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo iškilmės dieną, buvo užbaigta pirmoji sesija. Po du mėnesius trukusios pirmosios sesijos, Susirinkimo darbai buvo nutraukti devyniems mėnesiams, iki 1963 m. rugsėjo. Štai kaip apie pirmosios Susirinkimo sesijos uždarymą prieš 50 metų informavo Vatikano radijas.

Iš 1962 m. gruodžio 9 d. ir 10 d. laidų:

„Pirmosios sesijos paskutinis 36-sis pilnaties posėdis vyko 1962 m. gruodžio 7 d. Du ištisus mėnesius, vadovaujant pačiam Šv. Tėvui Jonui XXIII, per 36 bendrus darbo posėdžius, Susirinkimo Tėvai svarstė ir nagrinėjo katalikų Bažnyčios mokslo, liturgijos ir santvarkos klausimus. Posėdį baigiant, atvyko į baziliką ir kalbą pasakė Šv. Tėvas Jonas XXIII“.

„Iš tikro – sakė Šv. Tėvas, - sielovados rūpesčiai, kuriuos jūs parodėte – ar vadovaudami darbams, ar raštiškais pareiškimais, ar žodžiu, ar patarimais – Mums tam tikru būdu leidote išgirsti balsą visos visuotinės Bažnyčios, kuri su viltimi ir karštu laukimu parodė savo dėmesį jūsų posėdžiuose. Jūsų pagyrimui turime pripažinti, kad iš tikro meilė tiesoje pilnai viešpatavo jūsų suėjimuose; tai Mus verčia reikšti mūsų karščiausią padėką Viešpačiui. Prie to jungiame pasitenkinimo žodį, matydami reginį, kurį šis vienos šventos, katalikiškos ir apaštališkos Bažnyčios susirinkimas yra davęs pasauliui.“ Savo žodį 36-jam Koncilijo pilnaties posėdyje Šv. Tėvas baigė 132 psalmės žodžiais: „Kaip gražu ir malonu, kai broliai gyvena draugėje!“

Tuo tarpu visuotinio Bažnyčios Susirinkimo Vatikano II-ojo, pirmosios darbų sesijos iškilmingas viešas uždarymas vyko gruodžio 8 d., Švč. Mergelės Marijos Nekalto Prasidėjimo šventėje. Visa šv. Petro Bazilika buvo pilna aukščiausių Bažnyčios ganytojų, pasaulio valstybių diplomatinių atstovų, kitų, nekatalikiškų bažnyčių stebėtojų ir gausybės spaudos ir radijo žurnalistų bei korespondentų. Dalyvavo ir Lietuvos Bažnyčios atstovas Kauno vyskupas Dr. Vincentas Brizgys, gyvenąs JAV, Lietuvos atstovas prie Šventojo Sosto ministeris Stasys Girdvainis, ir trys atvykę iš Lietuvos vyskupijų valdytojai: būtent, Kauno ir Vilkaviškio vyskupijos valdytojas kan. Dr. Juozapas Stankevičius, Vilniaus arkivyskupijos valdytojas kan. Česlovas Krivaitis su kurijos kancleriu kun. Mažeika, ir Kaišiadorių vyskupijos valdytojas kan. Povilas Bakšys.

Iškilmingas uždarymo posėdis prasidėjo šventomis mišiomis. Joms pasibaigus į šv. Petro baziliką atvyko pats Šventais Tėvas Jonas XXIII. „Visuotinis Susirinkimas savo tikrovėje – sakė Popiežius – yra tikėjimo į Dievą, paklusnumo Jo įstatymams ir nuoširdaus ryžto pareiškimas, prisitaikant išpirkimo planui, pagal kurį „Žodis tapo kūnu iš Mergelės Marijos“; o kadangi šiandien garbiname „nekaltąją iš Jesės šaknies šakelę“ iš kurios yra išsiskleidusi gėlė, mūsų širdys prisipildo begaliniu džiaugsmu; juo labiau, kad toji gėlė pasirodo Advento šviesoje.“

„Pirmoji sesija – tęsė Jonas XXIII – tai lėta, rimta ir iškilminga įžanga į didįjį Visuotinio Susirinkimo darbą, valingas nusiteikimas įeiti į pačią širdį ir esmę Viešpaties planų. Buvo reikalinga, kad iš toli atvykę broliai, visi susibūrę aplink tą patį židinį, užmegztų didesnio tarpusavio susipažinimo ryšius: reikėjo dėstyti atskirų asmenų patyrimus, kad būtų pasikeista mintimis, jas apgalvojant našesniam sielovados tvarkymui bei atsižvelgiant į įvairiausius apaštalavimo klimatus bei aplinkybes. Aišku, jog taip plačiai imant dalykus, ne vienos dienos reikėjo, kad būtų susiderinta dėl kai kurių klausimų, kur susidarė savaime suprantamų ir keblių skirtumų, kuriuos meilė padėjo išrišti; tai Apvaizdos buvo norėta, kad išryškėtų tiesa ir kad pasaulio akivaizdoje būtų parodyta šventa Dievo vaikų laisvė, kuri randasi Bažnyčioje.“

Popiežius Jonas XXIII toliau kalbėjo apie visuotinio susirinkimo visokeriopus vaisius: „Vaisiai – sakė jis – bus Katalikų Bažnyčiai; troškimai mūsų broliams, kuriems patinka naudoti Kristaus vardą; naujos viltys daugybei tų, kurie priklauso senoms ir garbingoms kultūroms, iš kurių krikščioniškoji šviesa nieko neatims, bet – kaip kitais atvejais yra įvykę istorijoje būvyje – galės išvystyti našiausių religinio gajumo ir žmogiškos pažangos daigų.“

Popiežius toliau aiškino, kaip visose Bažnyčios gyvenimo srityse ir socialiniame vyksme Visuotinis Susirinkimas suteiks naujų impulsų. „Tas labai reikšmingas tarpsnis – sakė Šv. Tėvas – matys Ganytojus, susivienijusius milžiniškomis pastangomis skelbti sveiką mokslą ir pritaikinti jų pačių norimus nuostatus; į šį darbą bus kviečiama bendradarbiauti diecezinė ir vienuolių dvasiškąja, religinės šeimos, katalikai pasauliečiai su visais savo privalumais bei galimumais, kad Susirinkimo Tėvų veikla būtų atbaigta džiaugsmingu ir ištikimu bendradarbiavimu.“

„Tuomet tikrai bus „naujos Sekminės“, kurios išskleis žiedus tiek pačios Bažnyčios vidiniame turtingume, tiek jos motiniškame plėtojimesi visose žmogiškos veiklos srityse; bus naujas Kristaus Karalystės žygis pirmyn pasaulyje, vis kilnesniu ir labiau įtikinančiu būdu skelbiant džiaugsmingą Atpirkimo naujieną, šviesiomis spalvomis pristatant Dievo pirmenybę, žmonių brolybę meilėje, žadėtą žemėje ramybę geros valios žmonėms, susiderinant su dangiškąja valia.“

Baigęs savo kalbą Šv. Tėvas giliai sujaudintas atsisveikino su visais Susirinkimo Tėvais suteikdamas jiems visiems jų ganomiesiems savo Apaštališkąjį palaiminimą.