Philippa Hitchen. Kodėl skurdas?

„Why poverty – kodėl skurdas?“ Tai klausimas, į kurį radijo, televizijos ir interneto žurnalistai visoje Europoje kartojo praėjusią savaitę. Tai buvo informacinė kampanija apie seną ir naują skurdą ir apie tai, ką galima padaryti, kad kenčiančių gyvenimas būtų palengvintas – tiek turtingose valstybėse, tiek besivystančiose.

Tęsiant Vatikano radijo redakcinių straipsnių apie Bažnyčią Europoje ciklą, pristatome mūsų anglakalbės redakcijos žurnalistės Philippa Hitchen straipsnį šia tema.

„Tai priklauso nuo teisingų santykių“ – kartą prieš daug metų man pasakė išmintingas brolis pranciškonas. „Reikia suprasti mūsų vietą gyvybės ekosistemoje, suprasti mūsų priklausomybę, ne tik nuo Dievo, bet ir nuo vienas kito, ir visų nuo Kūrinijos“.

Per pastaruosius dvidešimt metų mūsų supratimas apie „skurdą“ nutolo nuo praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje Pasaulio Banko išreikštos sąvokos, jog skursta tas, kuris gyvena „mažiau nei už dolerį per dieną“. Šiandien, kaip primena „Tūkstantmečio vystymosi tikslai“, nepakanka kalbėti apie tai, kiek asmuo uždirba. Šiandien kalbama apie galimybę gauti išsilavinimą, sveikatos apsaugą ir geriamą vandenį; kalbama apie aplinkos apsaugą, kovą su neišprusimu, lygias teises tarp vyrų ir moterų, aktyvų dalyvavimą politiniame procese. 2015-aisiais turėtų būti pasiektas svarbus tikslas: perpus sumažintas pasaulyje skaičius asmenų, kurie gyvena skurde. Tačiau reiktų taip pat užtikrinti naujų komunikacijos technologijų ir interneto prieinamumą. Dažnai būtent dėl jų trūkumo šalys pasilieka neišsivystymo ir pažeminimo būklėje.

Prireikė dešimtmečių, kol finansinės ir kitos institucijos suprato modelio „iš aukšto žemyn“ arba „visiems ta pati priemonė“ klaidą, kai kalbama apie tarptautinį vystymąsi. Ir priešingai, jau seniai katalikų Bažnyčia skleidžia socialinę doktriną, kuri remiasi stiprinimu, tarpusavio sąsajomis, pilna ir bendra asmens orumo samprata. Būtent tai daro nesuskaičiuojami vyrai ir moterys, vienuoliai ir vienuolės, kai visame pasaulyje administruoja mokyklas ir ligonines, iniciatyvas ir programas, kurios padeda žmonėms padėti patiems sau, vietoj priklausymo nuo vakarietiško gerumo.

Jau nuo praėjusio amžiaus popiežiai ir kiti Bažnyčios žmonės išvystė socialinio teisingumo principus savajame kontekste: 1889 metais Anglijoje kardinolas Henry Manning pasisiūlė būti tarpininku per garsų uosto streiką; popiežiaus Leono XIII enciklika „Rerum Novarum“ buvo paskelbta vos du metus po to. Jau mūsų laikais Popiežiškoji teisingumo ir taikos taryba paskelbė dokumentą, kuris aplenkė skolų nurašymo kampaniją. Jau nekalbant apie Benedikto XVI „Caritas in veritate“, kuri meta iššūkį vyriausybėms, bankams ir tarptautinėms bendrovėms kovojant su skurdo priežastimis šiandien.

Tačiau kodėl nėra daugiau žinomas ir paplitęs šis turtingas ir sustyguotas mokymas apie žmogaus orumą ir globalinį solidarumą? Kaip tai įmanoma, kad Bažnyčios socialinė doktrina aprašoma, kaip „paslėpta paslaptis“ ar netgi ignoruojama? Kai ir airių muzikos žvaigždė Bono, nesename apsilankyme Vatikane, paragino kardinolą Turksoną padaryti Bažnyčią labiau matoma kovoje su skurdu. O galbūt Bažnyčioje yra tendencija laikytis pernelyg tyliai, atsidedant tik darbui, o retoriką paliekant politikams ir muzikos žvaigždėms? O galbūt baiminamės dirbti su kitais, kurie tą darbą ne visada taip pat? Iš tiesų, yra žmonių, kurie nesuvokia teisingumo ir taikos kaip integralios katalikų tikėjimo dalies. Daugelyje seminarų ir kitose formacijos vietose kursai apie Bažnyčios socialinę doktriną yra „pasirinktini“.

Kitas sunkumas yra asmeninio pobūdžio: sprendimas rimtai priimti Evangelijos žinią reiškia radikalų gyvenimo, santykių su kitais pakeitimą – ne tik su tais, kurie arti mūsų, draugais ir artimaisiais, bet ir su tais, kurie gyvena kitoje pasaulio pusėje. Tai reiškia geriau panaudoti mūsų laiką, energiją, pinigus. Reiškia keisti būdą, kuriuo sprendžiame reikalus, politiką, finansus. Ar iš tiesų galime, per šį Adventą, sekti šv. Pranciškaus pavyzdžiu ir atsisakyti savo egoizmų ir veidmainysčių? Ar galime duoti, ne tik ekonomine ar karitatyvine prasme, bet dovanodami save pačius, patarnaudami kitiems – taip, kaip Dievas su mumis pasielgė? Tai iš tiesų būtų tikra Kalėdų dovana.