Religinio ugdymo klausimas Kanadoje: katalikiška mokykla pralaimėjo teisme

Privati katalikiška Lojolos vardo mokykla Kanadoje pralaimėjo teisinį mūšį – teismas nutarė, kad jai negali būti taikoma išimtis dėstant etikos ir religijų kursą.

Lojolos mokykla į teismą 2008 metų pabaigoje kreipėsi po to, kai Kvebeko švietimo ministras atsisakė pripažinti jos sukurtą programą, kuriose suderinami valstybės reikalavimai ir katalikiškos gairės. Mokykla siekė, kad ši programa būtų analogiška patvirtintam ir standartizuotam etikos ir pasaulio religijų kursui, kuris, ministerijos nuomone, yra parengtas iš „pasaulietiškos perspektyvos ir nekonfesinis“.

Primą teismo raundo laimėjo mokykla. 2010 metais Monrealio apygardos aukštesnis teismas pripažino jos argumentus, o ne ministerijos: ministerija negali nurodyti privačiai katalikiškai mokyklai kaip kalbėti apie katalikišką tikėjimą. Toks nurodymas būtų per daug totalitarinis, pažeidžiantis religijos laisvę.

Tačiau apeliacinis teismas panaikino Monrealio apygardos teismo sprendimą ir parėmė ministerijos poziciją. Trijų apeliacinio teismo teisėjų interpretacija buvo tokia: pagal Kanados įstatymus faktas, kad mokykla yra „katalikiška“ ir administruojama, kaip šiuo atveju, religinės jėzuitų kongregacijos, neturi reikšmės. Argumentas, kad mokinių tėvai savo vaikams nori suteikti krikščionišką ugdymą pagal savo įsitikinimus, ką užtikrina ir tarptautiniai traktatai, teismui taip pat pasirodė neesminis argumentas. Pasak jo, mokykla turi privaloma tvarka priimti politinę valią visą ugdymą padaryti neutraliu ir nekonfesiniu. Toks kursas, pasak jo šalininkų, užtikrins pagarbą kitam ir bendrąjį gėrį.

Tačiau ar kursas iš tiesų toks neutralus? Gal, priešingai, jis formuoja ne visai neutralią poziciją religijos atžvilgiu. Apie tai viename straipsnyje svarsto Lojolos mokyklos direktorius Paul Donovan.

Pasak jo, iš tiesų už programos, kuri siekia formuoti tinkamą religinę kultūrą, slypi mintis, kad ne tik valstybė religijos atžvilgiu turi išlikti „neutrali“, bet taip pat, kad ir mokinius reikia išmokinti būti „neutraliais“.

Įsitikinimai valstybės, tad ir jos mokytojų akimis, turi „absoliučią“ vertę, kurios negalima ginčyti arba kvestionuoti. Nors studentai išlieka laisvi priimti savo įsitikinimų sistemą, jie yra mokami, kad vienas kitam prieštaraujantys įsitikinimai turi „absoliučią“ vertę.

Mokinys, kuris iš tikro įsisavina tokį ugdymą arba tampa reliativistu, kuriam vieni įsitikinimai nėra teisingesni arba klaidingesni už kitus, arba bendrai „neutraliu“ religinių įsitikinimų atžvilgiu. Etikos ir religijų kursas siekia socialinės harmonijos, tačiau nori tai pasiekti iškraipydamas arba ištuštindamas religinius įsitikinimus.

Pasak direktoriaus Donovano, Lojolos mokyklos paruošta programa pasirenka kitą perspektyvą, siekiant to paties tikslo – kito pripažinimo: ji ugdo mokinį pripažinti kito asmens absoliučią vertę, nepriklausomai nuo įsitikinimų. Kitaip tariant, ne įsitikinimai turi absoliučią vertę, o juos išpažįstantis asmuo. Tai apima pagarbą kitam ir tuo atveju, jei nesutinkama su kito pažiūromis.

Paul Donovan kritikavo kitą programos prielaidą: joje tikėjimas ir protas yra traktuojami skirtingai, kaip atskiri. Tai prieštarauja katalikiškam požiūriui: Bažnyčia tiki proto galia pažinti Dievą. Dėlto ji įsitikinusi, kad įmanomas dialogas – su kitomis religijomis, filosofija, mokslu ir ateistais.

Kai tikėjimas pristatomas tarsi būtų atskiras nuo proto, tai siaurinantis požiūris. Jei, viena vertus, mintis apie religinių įsitikinimų „absoliučią“ vertę gali sudaryti įspūdį, kad taip joms išreiškiama pati didžiausia pagarba, iš tiesų galiausiai su įsitikinimais elgiamasi, kaip su kultūriniais įpročiais, panašiai kaip su tais, pagal kuriuos vieni žmonės švenčių proga pirmenybę teikia kalakutui, o kiti kumpiui. (Vatikano radijas)