Bendroji audiencija. „Tikėjimas – atsakymas į Dievo meilę“

Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu Benediktas XVI komentavo šv. Paliaus laiško Efeziečiams pradžios šlovinimo maldą. (Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje, mus išsirinkdamas jame prieš pasaulio sukūrimą...“, Ef 1,3-14). Ši malda, pasak Popiežiaus, tai puikus įvadas į Tikėjimo metų Adventą.

Kodėl iš apaštalo širdies išsiveržia šita šlovinimo malda? Todėl, kad jis išganymo istorijoje mato Dievo veikimą, kurio viršūnė yra Jėzaus įsikūnijimas, mirtis ir prisikėlimas; jis mato, jog Dangiškasis Tėvas mus išsirinko dar prieš pasaulio sukūrimą. Mes nuo amžių esame Dievo mintyse. Mes visada priklausėme tam didžiajam projektui, kurį Dievas nusprendė atskleisti ir įvykdyti „atėjus laiko pilnatvei“. Šv. Paulius mums sako, kad visi kūriniai, o ypač vyrai ir moterys, neatsirado atsitiktinai, bet buvo numatyti tame amžinosios Dievo išminties plane, kuriuo kuriantysis ir išganantysis Žodis davė pradžią visam pasauliui. Dėl to žmogaus pašaukimas – ne tik būti pasaulyje, ne tik priklausyti istorijai, ne tik būti Dievo kūriniu, bet būti Dievo išrinktu Jėzuje Kristuje dar prieš pasaulio sukūrimą. Mes esame nuo visados. Dievui mes visada esame Jėzuje Kristyje jo įsūnyti vaikai, - sakė Popiežius.

Koks šito dieviškojo plano tikslas? Dievas nori „visa, kas yra danguje ir žemėje, iš naujo suvienyti Kristuje tartum galvoje“, - sako Apaštalas. (Ef 1,10). Popiežius Benediktas XVI priminė, kad šią vieną svarbiausių Naujojo Testamento formuluočių atkartojo popiežius šv. Pijus X savo garsiajame šūkyje: „Instaurare omnia in Christo“ („Visa atnaujinti Kristuje“). Didžiajame pasaulio sukūrimo ir išganymo plane iškyla Kristus – visos kelionės tikslas, viso pasaulio ašis. Aplink jį spiečiasi išblaškyta kūrinija, jis visą ją veda į Dievo norėtą pilnatvę.

Dieviškasis planas neliko dangaus aukštybėse, bet buvo apreikštas žmogui. Vatikano II Susirinkimas sako, kad dėl savo gerumo ir išminties Dievas panorėjo apsireikšti - ne tik pasakyti ką nors apie save, bet apreikšti save patį - ir atskleisti savo valios slėpinį, kuriame žmonės per Kristų, įsikūnijusį Žodį, Šventojoje Dvasioje pasiekia Tėvą ir tampa dieviškosios prigimties dalininkais (plg. Dei Verbum 2). Savąjį išganymo projektą Dievas atskleidžia užmegzdamas asmeninį meilės ryšį su žmogumi ir pats tapdamas žmogumi. Žmogus, vien savo protu, nebūtų sugebėjęs suvokti šito nepaprasto Dievo meilės slėpinio. Pats Dievas atėjo pas žmogų. Dievo žmonėms siūloma bendrystė Kristuje, apie kurią kalba Apreiškimas, neužgožia mūsų žmogiškumo, bet leidžia išsipildyti giliausiems žmogaus troškimams; pasotina tą begalybės ir pilnatvės alkį, kurį jaučia kiekvienas žmogus; atveria žmogui laimės akiračius, ne trumpalaikės ir praeinančios, bet amžinos laimės.

Kas šioje perspektyvoje yra tikėjimas? Tikėjimas, - sakė popiežius Benediktas, - tai žmogaus atsiliepimas į Apreiškimą, kuriuo Dievas mums atskleidžia savo meilės planą. Pasak šv. Pauliaus, savo slėpinį atskleidusiam Dievui žmogus privalo „paklusti tikėjimu“ (Rom 16,26). Šitokio klusnumo, visiško pasitikėjimo Dievu dėka, žmogus radikaliai pasikeičia savo viduje ir savo santykiuose su visa jį supančia tikrove. Įvyksta atsivertimas.

Brangieji, - sakė Popiežius baigdamas katechezę, - Adventas, liturginis metas, kurį ką tik pradėjome, mus kviečia įsimąstyti į Dievo Sūnaus atėjimo slėpinį, į tą didįjį Dievo gerumo planą, kuriuo jis nori dalintis su mumis savo džiaugsmu ir ramybe. Adventas mus ragina tarp daugybės kasdienių rūpesčių atrasti tikrumą, kad Dievas yra, kad jis atėjo į pasaulį, tapo į mus panašiu žmogumi, mus išvadavo. Dievas mūs prašo, kad ir mes būtume jo veikimo pasaulyje liudytojai. Jis nori kad jo šviesa atsispindėtų mūsų tikėjime, meilėje ir viltyje. (Vatikano radijas)