„Pamirštų karų“ zonų vyskupai prašo nepamiršti jų žmonių

Kaip daug kartų yra nelinksmai pastebėta: prasidėjus konfliktui, į jį nukrypsta žiniasklaidos ir tarptautinės bendruomenės dėmesys. Tačiau užsitęsęs konfliktas jau nebėra „naujiena“, jau dingsta iš tarptautinės bendruomenės ir žiniasklaidos dėmesio centro, nors jame vykstančios žmogiškos dramos dar skaudesnės, ypač religinėms ir etninėms mažumoms, nei prieš tai, o sprendimas, rodos, neįmanomas be pagalbos iš šalies.

Apie tokį „pamiršimą“ dažnai kalba Irako vyskupai. Tačiau yra regionų, kur konfliktų šaknys dar senesnės. Vienas iš jų yra Kongo Demokratinės Respublikos šiaurės rytų regionas. Jame karaliauja vietiniai karo vadukai. Tačiau jokia paslaptis, kad ši teritorija yra labai turtinga gamtiniais resursais ir metalais. Kasyklos yra intensyviai išnaudojamos, juose pavojingomis sąlygomis dirba daug žmonių. Taip pat jokia paslaptis, kad iškasti metalai per kitas Afrikos šalis pasiekia Vakarų rinkas ir prekių lentynas. Pavyzdžiui, šiame Kongo regione yra vienos iš didžiausios pasaulyje koltano sankaupos. Koltanas yra naudojamas elektroninių aparatų, tokių kaip mobilieji telefonai gamybai. Šioje nelegalioje prekyboje dalyvauja ne tik karo vadai, bet ir regiono valstybių aukšto rango politikai ar karininkai. Prieš beveik dešimt metų atliktas JTO tyrimas įvardijo ir dešimtis europiečių firmų, kurios tarpininkavo šiame nešvariame versle.

Karo vadukai iš gaunamo pelno sukūrė gerai organizuotas ir ginkluotas kariaunas, kurių Kongo ginkluotosios pajėgos nesugeba, o kartais ir nenori įveikti. Prieš kelias dienas buvo įžūliai užimtas antras pagal dydį šalies miestas Goma.

Galima suprasti, kad šioje situacijoje, matant savo valstybės bejėgiškumą, viltys sudedamos į teisingumo siekį, kurį deklaruoja tarptautinės organizacijos, tokios kaip Jungtinės Tautos.

Štai kongiečio vyskupo Bernardo Kasanda balsas: „Vyrauja didžiulis abejingumas. Manau, kad labiausiai todėl, kad pasaulio žmonėms trūksta informacijos. Ne viskas yra pasakoma. Informacija surenkama ir filtruojama kryptingai. Yra neįmanoma susidaryti idėjos apie tai, kokio masto dalykai darosi: žmogaus orumas numestas po kojomis, o Kongo žmonių pažeminimas pasiekė viršūnę.

Naujienos, kurios mus pasiekia iš pasaulio, leidžia manyti, kad (Gomos užėmimas) yra menkos svarbos įvykis. Tačiau ne, visiškai ne. Tai gili ir gelianti žaizda – ne rankoje ar kojoje. Šiandien buvo sužeista šalies širdis“.

Skausmingai skamba ir pietų Sudano vyskupo Maxo Gassis, prie kurio šalies sienų taip pat vyksta „tylus“, tarptautinės bendruomenės nematomas karas tarp Chartumo vyriausybės ir sukilėlių, pasakymas: „bombardavimai vyksta kasdien ir mane itin liūdina, kad, rodos, net ir visuotinė Bažnyčia mus, Nuba kalnų žmones pamiršo. Prisiminkite bent jau sekmadienio Mišių tikinčiųjų maldoje!“.

Pasak jo, vien šį lapkričio mėnesį Chartumo vyriausybės aviacija numetė virš 300 bombų, nuo kurių žuvo 36 žmonės, daugiausia moterys ir vaikai. Sunaikinta 30 namų ir per 90 laukų.

Regione nėra jokių humanitarinių organizacijų, išskyrus Bažnyčios žmones: kelias seseris ir keturis medikus – chirurgus: du iš JAV, vienas vokietis ir vienas britas. Vienintelė medicinos įstaiga yra paties vyskupo įsteigta 80 vietų ligoninė, kurioje šiuo metu gydoma apie 500 žmonių. Būtų galima ją išplėsti, tačiau nėra cemento.

„Mano kunigai sukaria 8 valandas iki ligoninės ir 8 atgal, kad parneštų vaistų žmonėms, gresiant bombardavimams. Tik dėl vienos australės vienuolės drąsos dar veikia mūsų pradinė mokykla. Buvau Airijoje, Londone, Briuselyje, Paryžiuje, Berlyne, Vašingtone, Osle, Liuksemburge ir Ženevoje, visur prašydamas, kad tarptautinė bendruomenė priverstų Chartumo režimą sustabdyti bombardavimus ir leistų atidaryti humanitarinius koridorius maistui ir vaistams išsekusiems žmonėms“, kalbėjo vyskupas Gassis. (Vatikano radijas)