Kristus Visatos Valdovas

Pilotas paklausė Jėzų: „Ar tu esi žydų karalius?“ Jėzus atsakė: „Ar nuo savęs šito klausi, ar kiti apie mane tau pasakė?“ Pilotas tarė: „Bene aš žydas?! Tavoji tauta ir aukštieji kunigai man tave įskundė. Sakyk, ką esi padaręs?“ Jėzus atsakė: „Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“. Tuomet Pilotas jį paklausė: „Vadinasi, tu esi karalius?“ Jėzus atsakė. „Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius. Aš tam esu gimęs ir atėjęs į pasaulį, kad liudyčiau tiesą. Kas tik brangina tiesą, klauso mano balso“. (Jn 18, 33-37)

Neišgirstas žodis

„Mano karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Betgi mano karalystė ne iš čia“. Deja, Pilotas, o drauge su juo ir ateities krikščionys taip ir neišgirdo vieno žodelio: BETGI mano karalystė ne iš čia. Mes gerai girdėjome Jėzaus žodžius, kuomet Jis ištarė: Taip yra, kaip sakai: aš esu karalius, bet, gal ir nesąmoningai, apsimetėme, jog neišgirdome Jį sakant: Betgi mano karalystė ne iš čia. Ko gero, todėl mes ir mėginame kurti Kristaus karalystę, pasiremdami žemiškais modeliais ir jau daug kartų išmėgintu būdu.

Kaip tik čia labiausiai ir klystame. Mes stengiamės sukurti didžią Karalystę, išpūsdami, atgamindami ir padidindami žemės karalysčių patirtį. Kopijuojame, rūpindamiesi savo patirtį pašventinti, kartojame pasaulietiškas formas ir elgesį, viską apsupdami nesvarstytinu ir saugiu paslapties apvalkalu. Mums nelengva suprasti, kad Jėzus pasinaudojo tiktai pavadinimu, tai yra, išore, prieš tai savuoju “betgi”, nubraukęs visa, kas mūsų vaizduotėje susiję su karaliaus įvaizdžiu ir jį pripildęs nauju turiniu, piktinančiu ir visiškai nepanašiu į įsivaizduojamą galingą karalių. Priešingai, Kristui rūpėjo pakeisti savo sekėjų požiūrį, bet panašu, jog tai nelabai pavyko.

Galbūt, tam trukdė ir situacija: suvargęs, paniekintas Jėzus, stovintis prieš romėnų valdininką nekėlė labai didelio pasitikėjimo, todėl net ir po prisikėlimo Išganytojo žodžiai nebuvo tinkamai įvertinti ir suprasti. Žmonės verčiau panoro apdrausti savo ateitį taip, kaip jiems atrodė išmintingiau. Viešpats kalbėjo apie savo tarnus, kurie kovotų, kad nebūtų išduotas, ir tikrai, vėliau atsirado daug savanorių, tegul ir ne “pašauktųjų”, bet užtat pasirengusių kovoti dėl Jėzaus. Jie naudojosi kryžiaus ženklu, kad jėga ir kitų krauju įtvirtintų dievišką teisę bei praplėstų Dievo karalystę, tačiau taip ir nesuvokė, jog kryžius visų pirma reiškia prievartos atsižadėjimą, o krauju tariamai plečiama Dievo karalystė iš tiesų tik mažėja.

Istorijoje tiek daug žmonių kovojo Dievo nenorimą kovą, tiek žmonių naudojosi priemonėmis, kurių Dievas niekuomet nenorėjo! Vertėtų pabrėžti, jog šiuo požiūriu nė vienas negalime jaustis nuošalyje. Visi kada nors esame dalyvavę nereikalinguose mūšiuose (galbūt vien tik žodžiais), kai šaukėmės Dievo vardo, bet tos kovos neturėjo nieko bendro su Viešpačiu. Mes sakome, jog taip stengėmės apginti Dievą ir Jo karalystę… Norime ginti Tą, kuris pats pasidavė į priešų rankas ir tai paliudija kiekvieną dieną Eucharistijoje, kai jis aukojasi už mus visus…

Paprastai tokiu atveju giname ne Dievą, bet save pačius… Juk mes visiškai netrokštame, taip, kaip Jėzus, “pasiduoti”, prarasti, paaukoti kitiems savo gyvenimą, todėl ir teisinamės, prieš kitus ir prieš save pačius, eilinį kartą kalbėdami apie tai, jog neturime nusileisti tikėjimo priešams. Mes pamirštame, kad vienintelė galimybė “nepasiduoti” pasauliui ir jo skelbiamam mentalitetui yra sekimas Kristumi, kuris “pasidavė” iš meilės žmonėms. Todėl labai dažnai net nepagalvojame, jog Kristaus skelbtoji karalystė įtvirtinama ne pergalingais pranešimais apie laimėtas teritorijas, bet mūsų pačių sugebėjimu aukotis ir mylėti. Vis dėlto, labai sunku išgirsti ir suprasti kiekvieną Viešpaties ištartą žodį…

(Mons. Adolfas Grušas)