Kodėl skurdas?

I. Lapkričio 29 d. Europos transliuotojų sąjungos (EBU) iniciatyva visos Europos nacionaliniai radijo ir televizijos transliuotojai kalba tema „Kodėl skurdas“? Vatikano radijas, Europos transliuotojų sąjungos narys nuo 1950-ųjų metų, taip pat dalyvauja šioje akcijoje. Ir mes šiandien apie tai kalbėsime.

II. Klausimas „Kodėl skurdas?“ yra vienas pagrindinių šiandienos politikos ir ekonomikos darbotvarkėje. Tai senas ir tuo pat metu naujas klausimas. Senas todėl, kad skurdas egzistavo visada ir dažnai buvo suvokiamas tiesiog kaip neišvengiamas žmonijos palydovas. Naujas todėl, kad nūdienos pasaulyje pirmą kartą žmonijos istorijoje yra realios galimybės įveikti kraštutinį skurdą. Tai nereiškia visus paversti turtuoliais. Tai reiškia, kad įmanoma sukurti tokias gyvenimo sąlygas, kuriose visi turėtų pagrindines oraus gyvenimo sąlygas: galimybę dirbti, pakankamai maisto ant stalo, stogą virš galvos, pamatinį išsilavinimą ir sveikatos apsaugą.

III. Jei tai įmanoma, kodėl skurdas ar kraštutinė jo forma, badmiriavimas, vis dar yra nuolatinis žmonijos palydovas? Jungtinių Tautų Organizacijos Maisto ir Žemės ūkio agentūra (FAO) spalio pradžioje teigė, kad 2010-2012 metais nuolatinę maisto stoką patyrė 870 milijonų asmenų. Kodėl?

Kaip atsakymas į šį klausimą akyse turbūt iškiltų žiniasklaidos perduoti vaizdai iš besivystančių kraštų, chroniškai kenčiančių nuo pačių žmonių sukurtų katastrofų, karų ar begalinio godumo bendrapiliečių sąskaita. Kita vertus, pasitaiko, kad ilgametės sausros ar didžiuliai potvyniai sunaikina derlių ištisuose regionuose, o juose gyvenančių žmonių vienintele viltimi lieka tik kitų geranoriška pagalba. Iš tiesų, gyvenimas taikioje ir teisingoje valstybėje yra sąlyga skurdo įveikimui, tačiau karo ar stichinėse nelaimėse yra tik dalis tiesos ir dalis atsakymo.

IV. Pasak tos pačios FAO ataskaitos, mažiausiai 16 milijonų žmonių maisto trūksta ir turtinguose kraštuose. Tuo pat metu, kai, Europos Komisijos duomenimis, Europos Sąjungoje kasmet išmetama 89 milijonai tonų maisto. Pasak kito eksperto, to maisto, kuris išmetamas vien Italijoje, pakaktų pamaitinti 44 milijonus žmonių – Ispanijos dydžio valstybę. FAO spėjimu, pasaulyje kasmet tuščiai prarandama virš milijardo tonų maisto. Suskaičiavus visą išmesto maisto kainą, jo pagaminimui panaudotus resursus, gautųsi įspūdinga suma. Pridėjus prie jos šimtais milijardų dolerių vertinamas išlaidas ginklavimuisi, kurios galėtų būti panaudojamos vystymuisi, galima tiesiog pajusti, kad čia kažkas netvarkoje.

Šioje statistikoje slypi kita atsakymo į klausimą „kodėl skurdas“, kodėl badmiriavimas, kai bent jau maisto visiems pakaktų, dalis. Vieni žmonės gyvena pernelyg vartotojiškai – tiek individualaus gyvenimo būdo, tiek jį skatinančios ekonominės sistemos prasme. Antra, esame per mažai solidarūs su kitais, vėlgi, tiek individualiai, tiek globaliniame ekonominiame gėrybių, žinių ir technologijų paskirstyme. Kaip neprisiminti garsiojo Raulio Follereau, raupsuotųjų, kurių praėjusiame amžiuje dar buvo daugybė ir kurie gyveno nežmogiškomis sąlygomis, globėjo ir gynėjo kartaus pajuokavimo. 1954 metais jis kreipėsi į tuometinius JAV ir Sovietų Sąjungos vadovus, prašydamas jam padovanoti po vieną taktinį bombonešį – juos pardavus, pinigų pakaktų visų pasaulio raupsuotųjų gydymui.

V. Vis dėlto paveikslo visuma nėra nutapyta vien tamsiomis spalvomis, priešingai, jame daug šviesių spalvų. Daugybėje valstybių yra daug pasiekta kovoje prieš skurdą, kuris, kaip užsiminėme, lemiamas ne tik materialinių, bet ir socialinių bei dvasinių gėrių trūkumo. Skurdo mažinimas tapo vienu iš politikos ir ekonomikos prioritetų. Yra daug žmonių, daug gėrio jėgų, kurios prie to prisidėjo.

Viena iš jų yra krikščionybė. Ne vien jos, bet esminga dalimi jos per šimtmečius akėtoje Vakarų civilizacijos dirvoje subrandinta toks asmens vertingumo, orumo, išskirtinumo sąvoka, kokią turime šiandien tarptautiniuose žmogaus teisių traktatuose, dėl kurios ir sakome, kad žmogus neturi gyventi skurde. Žinoma, ši sąvoka ir iš jos kylanti praktika Bažnyčios istorijos eigoje patyrė ir liūdnų nuosmukių, tačiau dėlto negalima paneigti jos bendros evoliucijos krikščionybės viduje, perduodant ir į nekrikščioniką aplinką .

VI. Nuo pat pirmųjų amžių krikščionys kėlė amžininkų nuostabą ir sutrikimą dėl savo nesavanaudiškų poelgių kitų – net ir jiems visai nepažįstamų- žmonių atžvilgiu. Štai istorinė iliustracija: IV amžiaus viduryje Romos imperatorius Julijonas Atsimetėlis bandė restauruoti senąją pagonišką romėnų religiją, ją padaryti imperijos dvasiniais pamatais, išstumiant krikščionybę. Pastarąją jis kietai kritikavo, išskyrus vieną – gailestingosios meilės (caritas) praktikavimą. Pagalbos vargšams bei kenčiantiesiems tarnyba buvo esminė Bažnyčios gyvenimo dalis, dėl ko, esą, krikščionys ir išpopuliarėjo. Tad, reformuodamas pagonišką kultą, nurodė, kad ir pagonių kunigai taip elgtųsi. (Deus Caritas est, 24).

VII. Tačiau krikščionybėje gailestingosios meilės praktika nėra vykdoma dėl populiarumo ar, kaip sakytume šiandien, „religinės rinkodaros“ tikslais. Jos taip pat nereikia painioti su iš žmogiško gerumo kylančiais veiksmais, filantropija. Ji nėra ideologinis įrankis.

Artimo meilė galima tik per meilę Dievui. Jame ir su Juo galime mylėti nepažįstamą ar nepatinkantį asmenį. Tą padaryti leidžia tiktai vidinis susitikimas su Dievu, susitikimas, kuriame išmokstame žiūrėti į kitą ne savo akimis bei jausmais, bet Dievo matu. Jo draugas yra mano draugas (Deus Caritas est, 18).

Čia verta prisiminti Benedikto XVI katechezę apie Apaštalų Darbų 6 skyrių (2012 balandžio 25 d. bendroji audiencija). Dėl nevienodo rūpinimosi graikų ir žydų tikinčiųjų našlėmis susidarė neteisingumo situacija pirmojoje krikščionių bendruomenėje, kurią apaštalai išsprendė sakydami: „nedera mums apleisti Dievo žodį ir tarnauti prie stalų. Todėl, broliai, nusižiūrėkite iš savųjų septynis vyrus, turinčius gerą vardą, pilnus Dvasios ir išminties. Mes juos paskirsime tam darbui, o patys toliau atsidėsime maldai ir žodžio tarnybai“. Buvo išrinkti septyni vyrai, ant kurių apaštalai uždėjo rankas. Nuo šios akimirkos artimo meilė įgyja ir specialios, nuolatinės ir tęstinos tarnystės pavidalą, globojant Šventajai Dvasiai.

Meilė ir teisingumas nėra tik socialiniai veiksmai, bet tikėjime savaime gimstantys dvasiniai veiksmai. Artimo meilė nėra priedas ar papildas, ji yra Bažnyčios prigimties dalis.

VIII. Tai gerai atsispindi visoje katalikų Bažnyčios istorijoje, taip pat ir dabartyje. Kas suskaičiuos, kiek amžių eigoje buvo įsteigta namų našlaičiams, bedaliams, benamiams, kūno ir dvasios sielos ligoniams, kaliniams, visuomenės atmestiesiems? Kiek šimtų tūkstančių vienuolių, moterų ir vyrų, atsidėjo stokojančių labui, priklausydami kongregacijoms, kurios gimė būtent tokiai tarnystei. Motinos Teresės seserys yra vienos iš paskutinių, prisidėjusios prie ilgos eilės tų, kurie atsidėjo vargšų dvasinių ir kūno žaizdų gydymui. Skaitydami apie gyvenimus tų, kurie šiandien vadinami šventaisiais, aiškiai matome, jog iš gilaus tikėjimo visada gimsta vidinis imperatyvas padėti skurdžiausiems ir silpniausiems.

IX. Kai gailestingoji meilė įgyja organizuotą pavidalą, ji tampa dar didesniu gėriu visai visiems, nepriklausomai nuo išpažįstamų įsitikinimų, ir svariai prisideda prie visuomenės ir valstybės bendrojo gėrio. Pasitelkime dar vieną konkretų pavyzdį – slaugytojų šv. Kamilio kongregacija Burkina Faso sostinės Ouagadougou pakraštyje 1967 metais įsteigė šv. Kamilio medicinos centrą, kuris palaipsniui tapo dideliu kompleksu, dar labiau, ypač su Italijos Bažnyčios parama, išplėstu 2011 metais. Jame rūpinamasi apie 150 000 miestiečių medicininiais poreikiais. Vienas centro padalinys skirtas motinos ir vaiko sveikatai. Jame kasmet prižiūrima 4000 moterų nėštumo eiga ir antra tiek mažų vaikų, paskiepijami 26 000 žmonių. Centras turi gerai įrengtus gimdymų namus, pajėgius suteikti pagalbą ir komplikuotais, sunkiais atvejais. Čia pat veikia vienintelis mieste priešgimiminių patologijų centras, suaugusiems ir vaikams skirta ambulatorija, įrengta tyrimų laboratorija. Be to, kamiliečiai padėjo parengti nacionalinę kovos su AIDS programą.

Pasaulyje yra apie 5000 katalikiškų ligoninių ir 18 000 mažesnių medicinos punktų. Daugybė ligoninių priklauso kitoms krikščioniškoms konfesijoms.

X. Organizuotos gailestingosios meilės spektras siekia nuo parapijinių valgyklų vargšams iki didelių organizacijų, veikiančių dešimtyse valstybių: britų „Cafod“, prancūzų „Secours catholique“, „Jėzuitų tarnybos pabėgėliams“, Maltos ordinas. Tačiau didžiausia yra „Caritas Internationalis“ konfederacija, turinti organizacijas nares 164 valstybėse ir veikianti visame pasaulyje. Tai didžiulis solidarumo tinklas, galintis greitai reaguoti į pagalbos šauksmą bet kuriame pasaulio kampelyje, prasidėjus konfliktui, užsitęsus sausrai, smogus uraganui, į bet kokio pobūdžio humanitarinę krizę, padedant žmonėms išgyventi šią dieną.

Tačiau taip pat vykdomi tūkstančiai projektų, kurie kuria ateitį: kaimeliai aprūpinami šuliniais, laukai drėkinimo sistemomis, žvejai valtimis ir tinklais, gausios šeimos būstais, gabūs vaikai stipendijomis, dažnai šeimas išlaikančias ir savo verslą norinčios pradėti moterys mikrokreditu. Didelis indėlis įdedamas socialinių institucijų ir socialinių politikų kūrime.

XI. Turint šiandienines galimybes, kraštutinio skurdo ir bado egzistavimas yra skandalas. Bažnyčia yra ir bus veiksminga bendradarbė kovoje su juo. (Vatikano radijas)