Kardinolas Marxas. Reikia iš naujo išrasti Europos projektą

Kardinolas Reinhardas Marxas trečiadienį Briuselyje dalyvavo diskusijoje, surengtoje Nobelio premijos Europos Sąjungai įteikimo proga ir skirtoje bendros Europos projekto dabarčiai bei ateičiai. Kardinolas Marxas kalbėjo kaip Europos Sąjungos vyskupų konferencijų komisijos (COMECE) pirmininkas.

Analizuodamas dabartį, kardinolas sakė, jog esame kelių krizių akivaizdoje. Pirmiausia, politinės krizės. Pastaroji, kaip šiandien jau aišku, didele dalim kyla iš Mastrichto sutarties trūkumų. Įsteigus eurozoną, buvo pervertintas valstybių sugebėjimas laikytis ekonominės ir fiskalinės politikos, suderinamos su centralizuota monetarine politika. To pasekmė buvo per dideli biudžeto deficitai ir vyriausybių įsiskolinimai. Eurozonos problemos bus turbūt ateinančio dešimtmečio didžiausias iššūkis.

Kita krizė yra ekonominė ir socialinė. Europos ekonomika, žvelgiant visumoje, stringa, pirmiausia nukenčia socialiai pažeidžiamiausi. Tarptautinių investuotojų akyse Europa vis mažiau patraukli, per keletą metų investicijos sumažėjo dvigubai. Tad lemiamas klausimas - koks galėtų būti kuriantis taiką, gerovę ir laimingą gyvenimą Europos modelis ne tik savo teritorijoje, bet ir pasaulyje? Paprasto atsakymo nėra, tačiau, pasak kardinolo Marxo, kryptis galėtų būti tvarumas ir „draugiškas“ resursų naudojimas, taip pat reikia daugiau lėšų skirti ugdymui ir mokslui. Šiandien, rodos, daugiau linkstama pinigus išleisti kitur, kur jie labiau regimi balsuotojui ir vartotojui, žada greitą politinę sėkmę, tačiau tai daroma ilgalaikių projektų ir investicijų sąskaita.

Trečioji krizė, pasak COMECE pirmininko, yra moralinė. Žinoma, tai nereiškia, kad Europoje nebėra daroma gėrio ir viskas blogai. Tačiau moralinė krizė yra. Jos simptomai yra jaunų žmonių pesimizmas dėl sėkmingos bendros ateities. Kitas simptomas – demografinė krizė, greitas visuomenių senėjimas. Dar kitas – abejingumas kitiems žmonėms: kaimynams, kaimui, tautai. Tai lemia siaurą požiūrį ir tik savo interesų supratimą, kaip gerai išryškino euro krizė.

Ką šiame kontekste gali pasakyti Bažnyčia, kuo ji gali pasidalinti? Kardinolas Marxas minėjo Vatikano II Susirinkimo pavyzdį. Šis Susirinkimas buvo sušauktas sunkiu metu – šaltasis karas pasiekė kulminaciją Kubos raketų krizėje, keldamas baimę dėl branduolinio karo, ką tik buvo pasibaigęs kruvinas Alžyro karas. Nepaisant to, Susirinkimas, realistiškai suvokdamas padėtį, atrado būdą su pasitikėjimu ir optimizmu žvelgti į ateitį. Kaip tik tokios pasitikinčios ir džiugios energijos reikia Europos lyderiams.

Kalbant apie Vatikano II Susirinkimą, įspūdingas buvo jo sugebėjimas atrasti ir naudoti naujus žodžius, naują kalbą Bažnyčios doktrinai perteikti. Be šviežios kalbos, be naujo komunikavimo būdo ryšys tarp Bažnyčios ir pasaulio galėjo nutrūkti. To reikia ir Europos Sąjungoje, kurios žargonas, sutrumpinimai ir akronimai į neviltį veda ir labiausiai motyvuotus. Kad Europos piliečiai galėtų dalyvauti debatuose, esminga nekomplikuoti žaidimo taisyklių.

Vatikano II Susirinkimas daug kalbėjo apie laisvę ir pasakė, kad tikėjimas į Jėzų nesuvaržo, bet išlaisvina. Tačiau tikėjimas negali būti priimamas per prievartą. Analogiškai tai galioja ir Europos Sąjungai. Nepakanka laisvos rinkos, kad ES piliečiai nesijaustų per daug varžomi Europos Sąjungos. Žmonės ir valstybės turi laisvai pasirinkti tarpusavio sąjungą ir bendrą likimą. Ar tam nereiktų išrasti iš naujo Europos kaip laisvės projekto?

Be Susirinkimo patirties, kardinolas Marxas paminėjo ir tiesioginius Bažnyčios indėlio į visuomenės gyvenimą būdus – per didžiulį karitatyvinių organizacijų tinklą, per krikščionių politikų, mąstytojų ir viešųjų asmenų indėlį, galiausiai per maldą už Europą. (Vatikano radijas)