Palaimintoji Marija Troncatti. Kai pažadai išpildomi

Skaityti apie palaimintųjų gyvenimus nėra nuobodu. Ir tai natūralu, nes Bažnyčia palaimintajame pripažįsta tikėjimą ir darbus, kurie išsiskiria iš kitų: savo užmoju, gyvenimo aplinkybėmis, gyliu, herojiškumu. Todėl jie ir yra tikėjimo pavyzdžiai, jie tarsi dangaus skliauto žvaigždės, greta didžiosios Kristaus saulės. Maria Troncatti viena iš jų.

Ši Marijos, Krikščionių pagalbos dukterų kongregacijos, kuri yra saleziečių šeimos dalis, vienuol| buvo paskelbta palaimintąja šį šeštadienį Ekvadore.

Ji gimė 1883 metais Italijos šiaurėje, plačioje šeimoje ir leido savo jaunystę prižiūrėdama kitus vaikus ar dirbdama laukuose. Anksti pajuto ir subrandino pašaukimą pasišvęsti Dievui – vos šešiolikos metų jau aiškiai apie tai žinojo. Tačiau jai teko sulaukti 21 metų, kol galėjo būti priimta į Marijos, Krikščionių pagalbos dukterų kongregacija. Pirmuosius įžadus davė 1908 metais.

Pirmieji gyvenimo metai kongregacijoje panašūs į kitų: sesuo Marija stengiasi būti uoli ir pamaldi, dirba įvairius darbus, kuriuos reikia atlikti vienuolyne, pilnai pasitiki Dievo valia. Ji pasiunčiama į Viduržemio jūros pakrantės miestelį Varazze. Pasak vieno komentatoriaus, šiuo periodu ji tarsi ruošiasi antrajam savo gyvenimo etapui.

O šio pradžia galima laikyti 1915 birželio 25 dienos potvynį, kuris po didžiulės audros apsėmė visą miestelį. Vanduo pralaužė ir vienuolyno sieną, ir užpylė kambarį, kuriame Marija buvo su kita vienuole. Gelbėdamosios jos užšoko ant stalo. Būtent šiomis minutėmis Marija davė įžadą: jei liks gyva, taps misioniere. Vandeniui pakilus dar aukščiau, abi vienuolės išsilaikė ir išsigelbėjo įsitvėrusios užuolaidų karnizo.

Kaip ir stojant, taip ir šiuo atveju Maria Troncatti teko palaukti keletą metų iki misijų. Tačiau per juos gavo patirties, kuri itin pravertė vėliau. 1915 metais, prasidėjus I Pasauliniam karui trejus metus dirbo ligoninėje, slaugydama sužeistuosius ir mirštančius, mokydamasi teikti pagalbą kūnui ir sielai. Po karui pasibaigus dar metus dirbo su pokario našlaičiais.

1922 metų lapkričio 9 dieną sesuo Marija, jau 39 metų amžiaus, o tuo metu tai nebuvo mažai, pagaliau leidosi į kelionę, kartu su dvejomis kitomis seserimis. Traukiniu iki Marselio, 22 dienas laivu iki Panamos, iki Gvajakilio miesto. Likusius 47 gyvenimo metus praleido Amerikoje ir niekada negrįžo atgal į Italiją. Panamoje, saleziečių misijų namuose, liko beveik ketverius metus, gydydama ir slaugydama tiek pačiame mieste, tolimesnėse kalnų vietovėse. Jau čia ją pradėjo gaubti tvirtos ir patikimos meilės artimui, kenčiančiam, ligoniui aureolė. Štai, vienas žudikas, jau pasiruošęs atgailai, atsidūręs mirties patale kviečia ją būti šalia – nes ji atbaidys šėtoną ir neleis nevilčiai patekti į širdį.

Bet atėjo laikas eiti dar toliau: į džiungles, jau Ekvadoro teritorijoje, kur gyvena šuarai, džiunglių žmonės, pasižymintys papročiais, kurie šiuolaikiniam žmogui būtų šiurpoki. Kelionė ilga ir sunki: su arkliais ir vedliais per miškus, uolas, upes, iki 3000 metrų aukščio. Kol galiausiai menku takeliu Marija su dar viena seserimi pasiekė mažą Mendez misijų stotį, liudijusią pirmųjų misionierių drąsą.

Tik čia sutiktas šuarų būrys vietoj svetingo pasveikinimo rankose laikė strėles, ietis ir lankus. Jie paaiškino situaciją: nesename dviejų klanų susišaudyme buvo sužalota vado paauglė duktė. Žaizda pradėjo pūti, o vietos užkerėtojas nieko negali padaryt. Tad arba vienuolės ją išgydo ir tada bus praleistos, arba pačios padės galvą. Sesuo Marija su spirite dezinfekuotu peiliuku sėkmingai išėmė kulką ir sutvarkė žaizdą. Likusi kelionės dalis vyko be problemų, nes jau sklido žinia, kad keliauja „baltoji moteris, kuri didesnė kerėtoja už kitus kerėtojus“. Tad dar po keturių dienų buvo pasiekta Macas aukštikalnė, paskutinis kelionės tikslas. Čia stovėjo keli kadaise misionierių dominikonų pastatyti nameliai, mokyklėlė ir bažnytėlė, gerokai apleisti ir 1924 metais perimti saleziečių.

Tai didžiausias Mendez vikariato centras, tapęs ir sesers Marijos gyvenimo centru. Pradėjus nuo gydymo, jos veikla plečiasi: netrukus prireikia mokyklos, kad vaikai gautų šiokį tokį išsilavinimą. Vėliau prireikia internato, kuriame galėtų kuriam laikui apsigyventi našlaičiai ar našlės, kitaip rizikuojantys pražūti. Greta to sesuo Marija evangelizuoja ir bando keisti papročius žmonių, kuriems, pavyzdžiui, kraujo kerštas yra absoliuti ir šventa pareiga. Netrūksta sunkumų, ne tik dėl pavojingų kelionių: užsitraukus kai kurių žmonių nemalonę, rizikuojama daug kuo. 1938 metais dėl nuoskaudos ir keršto padegta visa misija. Kerštas ne visada sėkmingas – pasakojama, kad vienas sesers Marijos sudrausmintas žmogus kreipėsi į raganių, norėdamas „užsakyti“ jos mirtį. Bet raganius atsakęs, kad vienuolę saugančio šviesos skydo jis negalįs paveikti.

Per regioną – 1933, 1945, 1955 ir 1959 – nusirito mirtinos maro ir kitų epidemijų bangos, kurių metu Marija vėl buvo pirmose gretose.

Tačiau yra ir rezultatų: krikščioniškai ir savo, o ne tėvų valia, susituokia pirmosios poros, o 1954, Marijai jau sulaukus 70-ies, iškyla nedidelė ligoninė: joje ruošiamos slaugės ir prižiūrėtojos iš pačių šuarų tarpo. Žmonių akyse Marija jau nebe sesuo, o išmintinga ir tvirta motina, į kurią galima kreiptis visada ir visomis situacijomis.

1969 metų rugpjūčio 5 dieną motina Marija vienai seseriai prasitarė, kad iš Mergelės Marijos gavo ženklą, jog netrukus kažkas atsitiks ir ji turi būti pasiruošusi. Po 20 dienų su kitom dviem seserim išsiruošus į rekolekcijas, jas skraidinęs lėktuvėlis tik pakilęs nukrito. Žuvo tik vienas žmogus – motina Marija. Atsisveikinti su ja atėjo visi, pamiršę asmeninius ar gentinius skirtumus. (Vatikano radijas)