Anglikonai nepriėmė sprendimo dėl moterų vyskupystės

Anglijos Bažnyčios sinodas, susirinkęs šią savaitę, nepriėmė sprendimo dėl moterų vyskupystės, nors iki to trūko labai nedaug. Anglijos vyskupų sinodas nusprendė įteisinti moterų kunigystę 1993 metais, pirmosios moterys šventimus gavo 1994-aisiais. Nuo to laiko moterų įšventinta apie pusketvirto tūkstančio, vyrų dvasininkų yra daugiau nei dvigubai. 2010 metais pirmą kartą per metus įšventintų moterų skaičius (290) viršijo vyrų (273).

Ilgesnėje laiko perspektyvoje buvo numatyta, kad moterys gaus ir vyskupo šventimus, daug kas tikėjosi, kad būtent per šių metų Anglijos Bažnyčios Sinode. Ir iš tiesų, tokį pasiūlymą rėmė daugiau nei 70 procentų sinodo dalyvių.

Tačiau sinodo struktūra yra sudaryta iš trijų rūmų – vyskupų, dvasininkijos ir pasauliečių. Kad sprendimas būtų priimtas, reikia, kad už jį balsuotų du trečdaliai delegatų kiekvienuose rūmuose. Jei vyskupai už moteris vyskupes balsavo 44 prieš 3, kunigai 148 prieš 45, tai pasauliečiai 132 prieš 78. Būtent pasauliečių balsai – pritrūko šešių balsų – lėmė, kad sprendimas dėl moterų vyskupystės būtų atmestas. Pagal sinodo reglamentą, šį klausimą bus galima pakartotinai iškelti ne anksčiau kaip po 5 metų.

Po balsavimo daug anglikonų lyderių su dideliu nusivylimu komentavo balsavimo rezultatus.

Tačiau netrūksta ir vidinės opozicijos ar dar didesnio protesto: po 1994 metų daug anglikonų dvasininkų, beje, susituokusių, perėjo į katalikų Bažnyčią. Neseniai popiežius Benediktas XVI įkūrė anglikonų apeigų ordinariatą, suteikiantį alternatyvą tiems anglikonams, kurie savo pradinės bendruomenės pokyčiuose nemato evangelinio progreso.

Katalikų Bažnyčioje, kaip žinia, moterų kunigystės nėra, iš to plaukia kaltinimai patriarchalizmu, nelygiomis galimybėmis ir diskriminacija: panašiai buvo motyvuojamas ir anglikonių moterų vyskupių įteisinimas.

Tačiau paskutinieji popiežiai daug kartų pabrėžė, kad kunigystė savo esme nėra galios ir valdžios pozicija, jog visi tikintieji savo teisėmis yra lygūs. Todėl sociologinė diskriminacijos ir nelygybės kritika čia netinka. Vyrų parinkimas į kunigystę, kuri turi būti išgyvenama kaip tarnystė tikintiems, buvo Kristaus valia ir katalikų Bažnyčia jaučiasi jos saistoma. Apie tai daugiau galima paskaityti Jono Pauliaus II 1994-ųjų apaštaliniame laiške „Ordinatio sacerdotalis“. (Vatikano radijas)