Trisdešimt trečiasis eilinis sekmadienis

Jėzus aiškino savo mokiniams: „Tomis dienomis, po didžiojo suspaudimo, saulė užtems, mėnulis nebeduos šviesos, žvaigždės kris nuo dangaus, ir dangaus galybės bus sukrėstos. Tada žmonės pamatys Žmogaus Sūnų, ateinantį debesyse su didžia galia ir šlove. Jis pasiųs angelus, ir tie surinks jo išrinktuosius iš visų keturių šalių, nuo žemės pakraščių iki dangaus tolybių. Pasimokykite iš palyginimo su figos medžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara. Taip pat išvydę tai dedantis, supraskite, jog jis jau arti, prie slenksčio. Iš tiesų sakau jums: nepraeis nė ši karta, kol visa tai įvyks. Dangus ir žemė praeis, o mano žodžiai nepraeis. Tačiau tos dienos ar tos valandos niekas nežino, nei dangaus angelai, nei Sūnus, tik Tėvas. (Mk 13,24-32)

LAIKAS, KURIAME GYVENAME, Mons. Adolfas Grušas

Nežiūrint, kad laikas nuo laiko esame pagąsdinami niūriomis pranašystėmis, vis tiktai apokaliptinės nuotaikos nėra būdingos šių laikų kultūrai, kuri labiau krypsta į pažangą, tolesnį vystimąsi… kartais atrodo, kad nėra ribų mokslui, besistengiančiam atspėti didžiausias gyvybės paslaptis. Visi svajoja gyventi… jei ne amžinai, tai kuo ilgiau, žinoma, su sąlyga, kad visuomet bus sveiki, stiprūs, aiškaus proto. Gal tik fantastinėje literatūroje prasprūsta aprašymai įvykių, panašių į girdimus šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje…

Iš tikrųjų tokio dėmesio sumenkėjimas priklauso ir nuo pasikeitusio žmonių gyvenimo stiliaus. Apie pasaulio pabaigą dažniau kalba žmonės, neužtikrinti savo gyvenimu, todėl natūraliai jų mintys krypsta į pabaigą, į tą akimirką, kai jie mano, kad viskas bus sustatyta į vietas… žinoma, pagal jų norus. Kažkada buvo svarbu kaip nors pragyventi dieną, tuo tarpu dabar žmonės daugiau ilgisi stabilumo ir garantijų.

Tiesa, paskutiniu metu pasaulį sukrėtusi ekonominė krizė, išplitęs terorizmas, bedarbystė, klimato pasikeitimai, stichinės nelaimės, atrodo, vėl verčia mus susimąstyti apie laikinumo prasmę. Juk iš tiesų laikina yra aplinka, kurioje gyvename, mūsų gyvenimas čia yra laikinas, laikina pati žmonija ir jos valdovai…

Kiekvienoje religijoje galima pastebėti žmonių baimės elementų: teismas, pasmerkimas, sunykimas… Panašaus principo laikosi taip pat politikos ir ekonomikos srities valdantieji, nes tokiu būdu jie išlaiko savo įtaką žmonėms.

Tačiau Jėzus atėjo į pasaulį ne tam, kad gąsdintų žmones. Jis atnešė Evangeliją – Gerąją Naujieną. Jis pats yra geroji žinia žmonėms, visam pasauliui, ir Jo žodžiai apie „atėjimą debesyse“ tikrai nereiškia pražūties ar visuotinio pasmerkimo. Religine kalba debesys reiškia dievystės apsireiškimą, o drauge ir pasislėpimą nuo žmonių akių. Tai paslapties simbolis. Išganytojas sako, kad Jis „ateis debesyse“ norėdamas apreikšti ir atbaigti Dievo karalystę. Ta karalystė, kaip Jis aiškiai yra pasakęs per apaštalus visai Bažnyčiai, jau yra mūsų tarpe, nes toji karalystė – tai paties Kristaus pasilikimas su mumis iki pasaulio pabaigos. Dievo karalystė jau yra mumyse, mūsų istorijoje.

Mes paprasčiausiai nesugebame to suvokti, todėl su savo žmogišku paprastumu kreipiame dėmesį į gąsdinančiais pranašystes, kurios nieko, išskyrus baimę ir neviltį, mums neduoda.

Neveltui Viešpats kalbėjo apaštalams apie būtinybę mokėti skaityti laiko ženklus. Tie ženklai – tai ne katastrofos ar netikėti įvykiai bei nelaimės. Mokantis skaityti laiko ženklus žmogus, prisimenantis, kad Dievo karalystė jau yra čia, moka nusiraminti, matydamas sprogstantį pumpurą ar žvelgdamas į dangaus platybes ir kartu dėkodamas Dievui savo širdyje. Mums nebūtina svarstyti ir tyrinėti, kas bus ateityje. Kur kas svarbiau mokėti tinkamai išgyventi dabartį, suvokti gyvenimo prasmę, atrasti dabarties gyvybingumą, priimti jau dabar esančią amžinybę ir gyventi prisikėlimu: diena po dienos, metai po metų. Evangelijos žinia moko mus būti atidžiais, atskleisti sau pradžios, o ne pabaigos ženklus. Kaip tik tai ir sudaro skirtumą tarp blogos ir geros naujienos.

Mūsų tikėjimas leidžia mums matyti, įžvelgti gyvenimo prasmę ir nuolat eiti pirmyn. Tai nėra sunku, nes žinome, kad nesame vieni, kad Jis, Viešpats, yra čia pat, Jis yra prie mūsų gyvenimo durų, todėl galime mylėti žemę, jos istoriją ir gyventi kiek šviesiau, pakelta galva, kupini vilties ir jėgų.

To tikėjimo negalės sugriauti jokios baisios pranašystės…