Profesorius I. Dionigi: „Galima gyventi ir be lotynų kalbos, bet tai bus blogesnis gyvenimas“

Popiežius Benediktas XVI įsteigė Popiežiškąją lotynistikos akademiją. Statute ir Šventojo Tėvo potvarkyje nurodyta naujosios institucijos misija: skleisti ir populiarinti lotynų kalbą tiek teologinėje formacijoje, tiek humanistinėse studijose, kad būtų pažįstamas Bažnyčios istorinis, dvasinis ir teologinis paveldas, žiūrint plačiau – klasikinė, patristinė, viduramžių, humanistinė literatūra.

Šventojo Sosto dienraštis „l’Osservatore Romano“ pasiūlė pokalbį su Bolonijos universiteto profesoriumi Ivano Dionigi, naujosios akademijos direktoriumi ir aistringu lotynų kalbos mylėtoju bei gynėju.

Lotynų kalba, pasak jo techniškai yra mirusi, bet tuo pat metu joje tiek daug gyvybės: štai, Vokietijoje tai yra trečioji pagal populiarumą „užsienio kalba“, kurios mokomasi, o mokinių skaičius nuo 2000 metų išaugo trečdaliu. Visai neseniai Kinijoje atidarytas „Latinitas sinica“ studijų centras. Lotynų kalba atsispindi ir kasdieninėje šiuolaikinėje kalboje – antai, kad ir žodis „kompiuteris“ per anglų kalbą yra perimtas iš lotynų „computare – skaičiuoti“.

Kodėl mokytis lotynų kalbos, kodėl pažinti ir skaityti klasikinę literatūrą? Pasak profesoriaus Dionigi, motyvų tam yra ne vienas.

Pirmiausia, kad išsaugotume milžinišką kultūros ir civilizacijos paveldą, be kurio pasaulis būtų kitoks. Tačiau kaip jį saugoti, suprasti ir perduoti? Čia lotynų kalba yra būtinas įrankis. Antra, kad geriau kalbėtume. Klasikinė literatūra padeda išmokti gerai kalbėti. Nieko joje nėra atsitiktinio ar skuboto, priešingai šiandieniniam kalbos dūlėjimui. Trečia, lotynų klasika mums padeda gerai mąstyti, ji tuo pat metu yra dabarties pamatas ir dabarties antagonistas.

Tačiau šiandien yra pastebimas panašus į apsėdimą noras nutraukti visus ryšius su praeitimi. Vis tik ką reikštų išmesti lotynų kalbą ir civilizacijos paveldą lotynų kalba? Daugybė mokslo disciplinų, nuo teisės iki politikos, nuo medicinos iki žemės ūkio remiasi lotynų kalba, kuri neveltui, dėl savo universalumo ir trumpumo, išplito ir kaip mokslo kalba. Bet ne tik: už lotynų kalbos taip pat yra mentalinė forma, sudaryta iš argumentų, idėjų konfliktų, kritikos ir savikritikos, kai šiandien yra tendencija viską sulyginti. Mažiau nustebtumėme susidūrę su kitomis kultūromis, jei pažinotume romėnų globalizaciją ir atvirumą.

Pasak profesoriaus Dionigi, daug žalos lotynų kalbai padarė istorinės aplinkybės. Pavyzdžiui, italų fašistinis režimas panaudojo savo toksinei retorikai Virgilijų ir Oracijų, kitus klasikus, labai tuo jiems pakenkdamas. Vėliau, XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje klasikinė kultūra ir jos pažinimas buvo interpretuojamas kaip valdančiosios klasės galios simbolis ir gynimo įrankis, kai tuo tarpu yra atvirkščiai: tas, kuris perskaitė nors vieną graikų tragediją, Dantės knygą ar Senekos išminties žodžius, nebegali tik pasyviai paklusti. Europa yra duktė tos istorijos, kuri nenutrūkstamai kalbėjo lotyniškai. Galima gyventi ir be lotynų kalbos, bet tai bus blogesnis gyvenimas.

Tai nereiškia, kad Bažnyčia, kuri, pasak popiežiaus Benedikto XVI, yra lotynų kalbos sergėtoja, negali naudoti nacionalinių kalbų. Galima parafrazuoti Augustino žodžius: „geriau jau mus bars gramatikai, nei liaudis nesupras“, pasakytus kardinolo Montini, vėliau tapusio popiežiumi Pauliumi VI. Žvelgiant į praeitį, jau Turo susirinkime, vykusiame 813 metais, patariama homilijas sakyti vietinėmis kalbomis. Tačiau reikia pažinti, kita vertus, kalbą, kuria meldėsi ir kuria rašė Bažnyčios tėvai, užfiksuodami universalią katalikišką doktriną.

Du uždaviniai, kurių, pasak profesoriaus Dionigi, Popiežiškajai lotynistikos akademijai reikia imtis tuoj pat: pirma, gražinti lotynų kalbą į seminarijas, antra, tiesti tiltus tarp krikščioniškos tradicijos ir klasikinės bei pagoniškos kultūros tyrinėtojų, tarp universitetų. (Vatikano radijas)