Susirinkimas Vatikano radijo archyve. Liturgijos reformos pradžia.

Pirmasis Vatikano II Susirinkimo dokumentas buvo liturginė konstitucija „Sacrosanctum Concilium“, paskelbta 1963 m. gruodžio 4 d., tai yra maždaug metams praėjus nuo Susirinkimo atidarymo. Liturgijos reformos tema vyravo jau pirmuosiuose 1962 m. spalį atidaryto Susirinkimo posėdžiuose. Skaitome kelias trumpas to meto Vatikano radijo laidų ištraukas:

1962 m. spalio 24 d.

Visuotinio Bažnyčios susirinkimo darbai tęsiami visu uolumu. Spalio 22 ir 23 dienomis įvyko bendri posėdžiai, kuriuose pradėta nagrinėti liturginiai klausimai [...], apimantys Eucharistiją ir Mišias, kunigų maldas arba vad. Brevijorių, sakramentų teikimą, liturginių knygų reformas bei visą liturginį judėjimą. Šie klausimai labai gausūs ir platūs. Jie neliečia tikėjimo tiesų pagrindų, bet turi labai didelės svarbos katalikų Bažnyčios vidinio gyvenimo atnaujinimui. [...] Buvo pabrėžiama, kad liturgijoje reikia aiškiai atskirti dieviškieji ir žmogiškieji elementai. Dieviškieji elementai, kaip paties Išganytojo nustatyti, negali būti žmonių laisvai keičiami, tuo tarpu žmonių sukurti liturginiai elementai gali būti keičiami pagal laikų reikalavimus ir siekiant didesnės dvasinės naudos.

1962 m. spalio 28 d.

Ypatingai gyvas diskusijas sukėlė lotynų kalbos vartojimas visoje katalikų Bažnyčioje. Daug yra motyvų, kurie kalba už lotynų kalbos vartojimą Bažnyčioje, nes jis savo pastovumu tikrai sudaro katalikų vienybės pagrindą, savo logiška precizija ir teisinių išsireiškimų tikslumu labiausiai tinka Bažnyčios mokslo aptarimams. Bet negalima šiandieną apeiti ir paprastos žmonių kalbos vartojimo pastoracijoje ir liturgijoje. Paprasti tikintys negali pilnai suprasti lotynų kalbos ir yra būtina bažnytinėse apeigose ar pamaldose vartoti liaudies kalbą, kad žmonės galėtų sąmoningai jose dalyvauti ir turėti daugiau sau dvasinės naudos.

1962 m. lapkričio 8 d.

Toliau nagrinėta liturginiai klausimai apie sakramentus ir sakramentalijas. Kaip žinoma, sakramentalijos yra tai Bažnyčios teikiami įvairūs laiminimai ir šventinimai, kaip pavyzdžiui bažnyčių, altorių, aliejų, švęsto vandens ir t.t. Ypatingai buvo paliesta krikšto ir sutvirtinimo sakramentų teikimas, siekiant padaryti juos labiau suprantamus žmonėms, įvedant daugiau liaudies kalbos vartojimo jų apeigose. Taip pat iškelta reikalas pakeisti paskutinio patepimo sakramento pavadinimą, nes toks pavadinimas daugeliui tikinčiųjų teikia mirties baimę, gi tuo tarpu jis yra ne mirties, o paguodos ir sielos sustiprinimo sakramentas ligoje.