Susirinkimas Vatikano radijo archyve. Liturgijos reformos pradžia.
Pirmasis Vatikano II Susirinkimo dokumentas buvo liturginė konstitucija „Sacrosanctum
Concilium“, paskelbta 1963 m. gruodžio 4 d., tai yra maždaug metams praėjus nuo Susirinkimo
atidarymo. Liturgijos reformos tema vyravo jau pirmuosiuose 1962 m. spalį atidaryto
Susirinkimo posėdžiuose. Skaitome kelias trumpas to meto Vatikano radijo laidų ištraukas:
1962
m. spalio 24 d.
Visuotinio Bažnyčios susirinkimo darbai tęsiami visu uolumu.
Spalio 22 ir 23 dienomis įvyko bendri posėdžiai, kuriuose pradėta nagrinėti liturginiai
klausimai [...], apimantys Eucharistiją ir Mišias, kunigų maldas arba vad. Brevijorių,
sakramentų teikimą, liturginių knygų reformas bei visą liturginį judėjimą. Šie klausimai
labai gausūs ir platūs. Jie neliečia tikėjimo tiesų pagrindų, bet turi labai didelės
svarbos katalikų Bažnyčios vidinio gyvenimo atnaujinimui. [...] Buvo pabrėžiama, kad
liturgijoje reikia aiškiai atskirti dieviškieji ir žmogiškieji elementai. Dieviškieji
elementai, kaip paties Išganytojo nustatyti, negali būti žmonių laisvai keičiami,
tuo tarpu žmonių sukurti liturginiai elementai gali būti keičiami pagal laikų reikalavimus
ir siekiant didesnės dvasinės naudos.
1962 m. spalio 28 d.
Ypatingai
gyvas diskusijas sukėlė lotynų kalbos vartojimas visoje katalikų Bažnyčioje. Daug
yra motyvų, kurie kalba už lotynų kalbos vartojimą Bažnyčioje, nes jis savo pastovumu
tikrai sudaro katalikų vienybės pagrindą, savo logiška precizija ir teisinių išsireiškimų
tikslumu labiausiai tinka Bažnyčios mokslo aptarimams. Bet negalima šiandieną apeiti
ir paprastos žmonių kalbos vartojimo pastoracijoje ir liturgijoje. Paprasti tikintys
negali pilnai suprasti lotynų kalbos ir yra būtina bažnytinėse apeigose ar pamaldose
vartoti liaudies kalbą, kad žmonės galėtų sąmoningai jose dalyvauti ir turėti daugiau
sau dvasinės naudos.
1962 m. lapkričio 8 d.
Toliau nagrinėta
liturginiai klausimai apie sakramentus ir sakramentalijas. Kaip žinoma, sakramentalijos
yra tai Bažnyčios teikiami įvairūs laiminimai ir šventinimai, kaip pavyzdžiui bažnyčių,
altorių, aliejų, švęsto vandens ir t.t. Ypatingai buvo paliesta krikšto ir sutvirtinimo
sakramentų teikimas, siekiant padaryti juos labiau suprantamus žmonėms, įvedant daugiau
liaudies kalbos vartojimo jų apeigose. Taip pat iškelta reikalas pakeisti paskutinio
patepimo sakramento pavadinimą, nes toks pavadinimas daugeliui tikinčiųjų teikia mirties
baimę, gi tuo tarpu jis yra ne mirties, o paguodos ir sielos sustiprinimo sakramentas
ligoje.