Medicinos objektas yra žmogus, o ne daiktas, todėl jai reikia etinio kriterijaus

Ketvirtadienį, lapkričio 15 dieną, Romoje prasidėjo XXVII tarptautinė konferencija, surengta Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos. Jį baigsis šeštadienį. Suvažiavimo tema yra „Ligoninė, evangelizavimo vieta: žmogiška ir dvasinė misija“. Apie ją kalbės per 650 dalyvių, atvykusių iš visų penkių kontinentų, 65 kraštų.

Ketvirtadienio ryte konferencijos dalyviai dalyvavo šventosiose Mišiose šv. Petro bazilikoje, koncelebracijai vadovaujant kardinolui Tarcisio Bertone, Popiežiaus valstybės sekretoriui.

Pastarasis, komentuodamas dienos skaitinius, kalbėjo, jog Dievo karalystės nereikia ieškoti toli. Ji nėra panaši į spektaklį ar į kokį kitą reginį, kurį būtų galima smalsiai apkalbėti. Ji jau yra čia ir ji veikia taip, kaip sėkla žemėje ar kaip mielės tešloje. Tad reikia pakeisti mūsų būdą žiūrėti, kad atpažintume Viešpaties buvimą ir veikimą, tuo pat metu bendradarbiaudami su Juo. Ir tai įmanoma medicinos profesijose.

Kardinolas Bertone linkėjo, kad medicinos struktūros, kuriuose priimami ir gydomi kenčiantys žmonės, taptų Dievo karalystės skelbimo vieta. Kadangi žmoguje kūnas ir siela yra neatskiriami, fizinio išgijimo viltis tuo pat metu yra išgelbėjimo viltis. Ir atvirkščiai, šis sielos troškimas išgyti turi vesti prie įsipareigojimo palengvinti skausmą. Ši dviguba misija priklauso Bažnyčiai, yra jos pašaukimas.

Popiežiaus valstybės sekretorius atkreipė dėmesį dar į vieną aplinkybę: vis dažniau kalbant apie ligonių situaciją galvoje turimas tik gydymo technologijų tobulinimas arba ligonio autonomija nuspręsti savo likimą. Žinoma, tai svarbu ir niekada nereikia trukdyti tyrimams, kurie vykdomi dėl žmogaus. Tačiau ne visi mokslai yra tame pačiame plane. Medicinos objektas yra ne daiktai, o žmogus. Todėl joje reikia etinio kriterijaus, saistančios atsakomybės. Didelė rizika, kad žmogus taps tik priemone tyrimams, beveik daiktas, neturintis orumo.

Šv. Kamilis Lelietis savo kongregacijos broliams, kurie rūpinosi ligoniais, sakydavo: „Įdėkite daugiau meilės į savo rankas“. Tai yra gydymo metodas, kurio niekas nepakeis, nei technologijos, nei procedūros. Meilė niekada netaps antraeile.

*

Konferencijos darbus atidarė arkivyskupas Zygmunt Zimowski, Popiežiškosios sveikatos sielovados tarybos pirmininkas. Savo kalboje jis priminė Kristaus siuntimą, kokį jį perduoda Evangelija pagal Matą: „eikite ir mokykite (...) ir gydykite ligonius“ (Mt 10, 6-8). Visada Bažnyčios skelbimo misiją lydi rūpestis ligoniais, steigiant didelius ir mažus gydymo centrus. Šiandien pasaulyje yra apie 120 000 katalikiškų ar su katalikų Bažnyčia susijusių medicinos centrų – milžiniškas gailestingumo tinklas Meilės tarnystėje. Tokia yra katalikiškos ligoninės tapatybė.

Misija neįmanoma, jei nėra tikėjimo gilaus tikėjimo į Kristų ir į Meilę. Tuo pat metu reikia nuolankumo, priimant žmogaus situaciją, būtinybę atsižvelgti į mokslo pasiekimus ir technologijos pažangą. Tačiau ši pažanga, reikia dar kartą pabrėžti, turi būti „humanizuota“, kitaip tariant, orientuojama etikos ir krikščioniškos antropologijos, kad žmogus netaptų tik studijų objektu, o ne tikslu.

Medicinos srityje keičiasi labai daug kas, tačiau nesikeičia mediko ir paciento santykio esmė. Ją palaimintasis Jonas Paulius II 1988 metais aprašė, kaip susitikimą „tarp pasitikėjimo ir sąžinės“. Pasitikėjimo žmogiškos būtybės, kuri kenčia, kuriai reikia pagalbos ir kuri todėl save patiki sąžinei kito žmogaus, kuris gali juo pasirūpinti, padėti, prižiūrėti ir išgydyti.

Santykis tarp paciento ir slaugytojo, profesionalaus ar savanorio, vienuolio ar pasauliečio, yra pagrindinis bendras vardiklis katalikiškose ligoninėse: didelėse miestų poliklinikose ar nuošaliuose medicinos punktuose, turtingose ir besivystančiose valstybėse.

Arkivyskupas Zimowski padėkojo visiems medikams, slaugams, savanoriams, kurie dažnai sunkiomis sąlygomis drąsiai ir herojiškai, geriausiu būdu kasdien rūpinasi ligoniais, nepriklausomai nuo jų kilmės ar tautybės, ir, deja, neretai patiria frustraciją, matydami užgęstančias gyvybes vien todėl, kad pritrūko vaisto. (Vatikano radijas)