Pasaulis, žmogus, tikėjimas – trys keliai į Dievo pažinimą. Popiežiaus bendrosios
audiencijos katechezės santrauka.
Trečiadienio rytą vykusios bendrosios audiencijos metu tęsdamas Tikėjimo metams skirtą
katechezę, popiežius Benediktas XVI sakė, kad šiandien, kaip visi puikiai žino, netrūksta
sunkumų ir išbandymų, su kuriais tenka susidurti tikėjimui. Jis dažnai nesuprantamas,
neigiamas, atmetamas. Praeityje Vakaruose, krikščioniška vadintoje visuomenėje, tikėjimas
buvo ta aplinka, kurioje vyko žmonių gyvenimas, daugumai Dievas buvo svarbus kasdieniuose
reikaluose. O jei kas netikėjo, turėjo kitiems paaiškinti savo netikėjimo priežastis.
Dabartiniame pasaulyje kitaip – tai tikintis žmogus turi teisintis kodėl jis tiki.
Pradedant Apšvietos laikais pradėjo intensyvėti religijos kritika. Atsirado ateistinių
sistemų, skelbusių, kad Dievas yra tik žmogaus proto projekcija, tik iliuzija ar daugybės
visuomenės gyvenimą veikiančių susvetimėjimo formų produktas. Praėjusiame šimtmetyje
matėme spartaus sekuliarizmo procesą, kuris vadovavosi visiškos žmogaus autonomijos
pretenzija. Pasak jos, žmogus yra visko kūrėjas ir visko matas, o kūrinio pagal Dievo
paveikslą ir panašumą idėja tik menkina jo didybę. Mūsų laikais atsirado tikėjimui
itin pavojingas reiškinys – praktinis ateizmas, kuris neneigia tikėjimo tiesų ir religinių
apeigų, tačiau jas laiko nesvarbiomis, negyvenimiškomis ir nereikalingomis.
Iš
tiesų, - sakė Šventasis Tėvas, - atskyrimas nuo Dievo žmogų suredukuoja iki vieno
matmens, iki vien horizontalumo, ir toks žmogaus sumenkinimas buvo viena priežasčių,
dėl kurių atsirado tiek žalos praėjusiame amžiuje padarę totalitarizmai, o taip pat
ir dabartinė vertybių krizė. Nuvertinus žmogaus ryšį su Dievu, aptemo ir etinis horizontas,
užleidęs vietą reliatyvizmui ir dviprasmiškai laisvės sampratai, kuri žmogaus neišlaisvina,
bet padaro priklausomą nuo stabų. Jei Dievas išstumiamas iš dėmesio centro, taip pat
ir žmogus praranda savo vietą. Nenustojo galioti ta sena išmintis, apie kurią byloja
Prometėjo mitas. Žmogus mano, kad jis pats gali tapti dievu, gyvybės ir mirties viešpačiu.
Bažnyčia,
visai tai suprasdama ir būdama ištikima Kristaus siuntimui, nesiliauja skelbusi tiesos
apie žmogų ir jo likimą. Tai labai glaustai paaiškina Vatikano II Susirinkimas: „Išskirtinis
žmogaus orumo pagrindas yra jo pašaukimas bendrauti su Dievu. Jau pačia savo kilme
jis kviečiamas kalbėtis su Dievu; juk jis turi savo būtį tik dėl to, kad Dievas, iš
meilės jį sukūręs, mylėdamas be perstojo palaiko. Žmogus negyvena visiškai pagal tiesą,
jei tos meilės laisvai nepripažįsta ir neatsiduoda savo Kūrėjui“ (Gaudium et spes
19).
Tad kaip tikėjimas turėtų reaguoti į ateizmą, skepticizmą, vertikaliojo
matmens nepaisymą, idant mūsų laikų žmogus ir toliau keltų klausimus apie Dievą ir
eitų Dievop vedančiais keliais? Pasak Popiežius į tai galima labai sintetiškai atsakyti
trimis žodžiais: pasaulis, žmogus, tikėjimas.
Pirmasis žodis – pasaulis. Manau,
- sakė Benediktas XVI, - kad šiuolaikinis žmogus turėtų susigrąžinti sugebėjimą kontempliuoti
kūriniją, jos grožį, jos struktūrą. Pasaulis juk nėra beformė masė. Kuo geriau jį
pažįstame, atrandame jo nuostabius mechanizmus, tuo aiškiau matome ir planą, kuriantįjį
protą.
Antrasis žodis – žmogus. Šv. Augustinas yra ištaręs garsiąją frazę,
kad Dievas yra man artimesnis už patį mane, kad žmogui reikia grįžti į save, nes jo
viduje glūdi tiesa. Šiandieninio gyvenimo triukšmas, stumia į depresiją ir daugeliui
yra iškilusi grėsmė nematyti šio svarbaus aspekto.
Trečiasis žodis – tikėjimas.
Ypač dabartiniais laikais neturėtume užmiršti, kad kelias, vedantis į Dievo pažinimą
ir susitikimą su Juo yra gyvenimas tikėjimu. Kas tikėjimu vienijasi su Dievu, tas
atsiveria jo malonei ir meilei. Tikėjimas – tai susitikimas su istorijoje kalbančiu
ir veikiančiu Dievu, keičiantis mūsų mąstyseną, vertybinius sprendimus, pasirinkimus
ir veiksmus. Tai ne iliuzija, ne bėgimas nuo tikrovės, ne patogi priebėga ar sentimentalizmas,
bet gyvenimas Evangelija, žmogų išvaduojančia Gerąja naujiena, ir jos skelbimas. Šiandien,
- sakė Popiežius, - daugelis žmonių gana ribotai suvokia krikščionių tikėjimą, supranta
jį tik kaip tam tikrų tiesų ir vertybių sistemą, o ne kaip istorijoje apsireiškusio
Dievo tiesą, Dievo, trokštančio asmeniškai bendrauti su žmogumi, užmegzti su juo meilės
ryšį. Viso krikščioniškojo mokymo ir visų vertybių pagrindas yra Jėzuje Kristuje įvykęs
Dievo ir žmogaus susitikimas. Krikščionybė tai ne tik moralė ar etika, bet pirmiausia
meilė įvykis, susitikimas su Jėzumi, jo priėmimas. (Vatikano radijas)