Trisdešimt pirmasis eilinis sekmadienis

Vienas iš Rašto aiškintojų priėjo prie Jėzaus ir paklausė: „Koks yra visų pirmasis įsakymas?“ Jėzus jam atsakė: „Pirmasis yra šis: Klausyk, Izraeli, – Viešpats, mūsų Dievas, yra vienintelis Viešpats; tad mylėk Viešpatį savo Dievą visa širdimi, visa siela, visu protu ir visomis jėgomis. Antrasis: Mylėk savo artimą kaip save patį. Nėra įsakymo, didesnio už šiuodu“. Tuomet Rašto aiškintojas jam atsakė: „Gerai, Mokytojau, tu teisybę pasakei: Dievas yra vienintelis ir nėra kito šalia jo; o mylėti jį visa širdimi, visu protu ir visomis jėgomis bei mylėti artimą kaip save patį svarbiau už visas deginamąsias atnašas ir kitokias aukas“. Matydamas, kaip išmintingai jis atsakė, Jėzus jam tarė: „Tu netoli nuo Dievo karalystės!“ Ir niekas daugiau nebedrįso jo klausinėti. (Mk 12,28-34)

BŪTI MYLIMAM IR MYLĖTI, Mons. Adolfas Grušas

Kas svarbiausia tikėjime ir gyvenime? Rašto aiškintojo užduotas klausimas, ko gero, yra pats svarbiausias ir vienintelis, į kuri tikrai reikia rasti atsakymą. Dėl ko verta gyventi? Šį klausimą visi nešiojamės savo širdyje, gal kartais to gerai ir nesuprasdami, bet, anksčiau ar vėliau, patys sau turėsime į jį atsakyti.

Kaip aklasis elgeta Bartimiejus, apie kurį kalbėjome praėjusį sekmadienį, mes taip pat maldaujame atsakymo, tikrosios gyvenimo prasmės nerasdami savyje ir jausdami, kad mums turi padėti kažkas kitas. Tai bet kokio ieškojimo, bet kokio gyvenimo pradžia: ieškoti, klausti, su paprastumu pripažinti, kad esame pernelyg silpni išsiaiškinti gyvenimo prasmę.

Rašto aiškintojas, apie kurį kalba šio sekmadienio Mišių Evangelija, veikiau norėjo mesti iššūkį jį supančiai kultūrinei aplinkai, negu leistis į diskusiją. Dievo Žodis, kurį jis gerai žinojo, ar tarėsi žinąs, jame jau buvo tapęs įpročiu ir padėdavo patvirtinti, kad jo elgesys yra teisingas. Rašto aiškintojui nekildavo nerimą keliančių klausimų, kaip pavyzdžiui: ar tikrai jis elgiasi pagal Dievo valią? Netgi tame klausime, su kuriuo jis kreipėsi į Jėzų, nesijaučia nerimo ar įtampos - tai paprasčiausias noras pasipuikuoti savo iškalba: jis moka Dievo Įstatymą, bet juo negyvena, žino jį, tačiau vis dar neatskleidė sau meilės prasmės. Jo žodžiai – tai tik teologinė diskusija. Jis, kaip ir daugelis tautiečių, nori rasti aiškų nurodymą toje daugybės įsakymų, kurių kasdien privalėjo laikytis pamaldus izraelitas, painiavoje.

Mokytojau Jėzau, kokia yra gyvenimo prasmė? Išganytojas mielai paaiškino šią tikrai sudėtingą problemą keliais žodžiais: „leiskis mylimas, mylėk save, mylėk kitus“. Visų pirma reikia leisti, kad Dievas mus mylėtų…

Ar meilė gali būti įsakymu? Ar galima įsakyti mylėti Dievą? Žmogišku požiūriu tai būtų beprasmiška! Juk meilė – tai pasirinkimas, laisvė, jausmai, emocijos, visa apimanti aistra.

Įmanoma žmogui paliepti rodyti pagarbą, bijoti, bet ne mylėti!

Taip sakydami, mes neatkreipiame dėmesio, kad egzistuoja viena paprasta tiesa, pirmesnis už pirmąjį įsakymas, nulinis įsakymas, kuriam pavaldus visas Raštas ir visi įstatymai: leiskis mylimas.

Kada mes iš tikrųjų suprasime, kad Dievas mus myli? Jis myli mus besąlygiškai, nesiekdamas mūsų užvaldyti, nenusivildamas mumis. Jis myli mus ne todėl, kad esame to užsitarnavę (nes kokia būtų meilė, susijusi su sąlygomis?), myli ne todėl, kad esame geri, bet mylėdamas mus padaro gerais. Jėzus mirė, kad patvirtintų tai. Jis patikėjo žmonėmis ir mirė už juos.

Kita sąlyga, kurios privalome laikytis: mylėti save pačius.

Jėzus, patvirtindamas, kad būtina mylėti artimą, kaip save patį, įpareigoja mus įvertinti tą santykį, kurį jaučiame savo širdyje savo pačių atžvilgiu. Mylėti save, reiškia: priimti save tokius, kokie esame, drauge su visais savo trūkumais, drauge su visomis tamsiosiomis savo pusėmis.

Klaidingai suprasta krikščionybė trukdo mums džiaugtis savimi, vadindama tai egoizmu. Sakytume priešingai, egoizmu reiktų vadinti nesugebėjimą pripažinti savo ribotumo, siekti viską pasiimti sau, vietoje to, kad savo gyvenimą padarytume dovana kitiems. Egoistas stengiasi parduoti savo įvaizdį, todėl tai trukdo jam tapti tikru žmogumi ir krikščionimi bei džiaugtis savimi ir mums duotu gyvenimu.

Esame Dievo šedevras, vieninteliai, sukurti amžinybei. Gyvenimas mums duotas, kad atrastume, suvoktume Dievo dovanas, kurias Jis mums davė kitų mūsų brolių labui. Tai tikrai įmanoma padaryti, reikia tiktai žvelgti į save Dievo akimis, nebūti nykštukais, apimtais baimės, ar savo svajonių milžinais, bet paprasčiausiai: žmogumi, kurį Dievas sukūrė ir myli.

Galiausiai Mokytojas liepia mums mylėti kitus.

Mylėti Dievą, nes suprantame, kad Jis yra vertas pačios švelniausios meilės, mylėti iš visų jėgų, taip, kaip sugebame, tačiau be jokių sąlyginumų. Aišku, tai gali atrodyti pernelyg sunku, nes žinome, kad praktiškai neįmanoma rasti tobulos meilės, visiško atsidavimo, nes mūsų meilė dažnai yra suvaržyta, nepatvari, slegiama problemų. Tačiau reikia tik kantrybės: mylėti taip, kaip sugebame, kiek mums leidžia mūsų prigimtis, nepasiduodant baimei.

Tai ir yra paslaptis, kaip reikia įvykdyti Dievo įsakymą: visų pirma suvokti, kad esame mylimi, o paskui mylėti taip, kaip mokame. Pats Dievas mums duoda tą sugebėjimą, suteikia šviesos ir ramybės, leidžia save suvokti, kaip ženklą ir dovaną kitiems. Visa tai padeda mums gyventi, atiduodant save, kad tokiu būdu įveiktume šio pasaulio logiką. Tai gali atrodyti labai sunku. Susidaro įspūdis, kad tenka irtis prieš srovę. Tačiau tik negyvos žuvys plaukia pasroviui…