2012-11-10 18:02:53

Trisdešimt antrasis eilinis sekmadienis


Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia itin griežtas teismas“. Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo, kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mk 12, 38-44).

DUOTI, KAD GAUTUM, mons. Adolfas Grušas RealAudioMP3

Šio sekmadienio Mišių skaitiniuose pasakojama apie dvi našles. Tai nuostabūs gilaus ir nuoširdaus tikėjimo, tikros meilės, visiško pasitikėjimo Viešpačiu liudijimai. Savaime peršasi mintis, kad tokią dvasios didybę jos sugebėjo parodyti todėl, kad buvo neturtingos, kitaip sakant, neturėjo daugiau į ką atsiremti.

Ne kartą tolimuose pasaulio kraštuose dirbantys misionieriai pasakoja apie įvykstančius stebuklus, kuriuos sugeba padaryti vargšai. Tai solidarumo, broliškumo, kilnumo stebuklai. Kai vieną iš jų ištinka nelaimė, kai šeima netenka savo namų ir nebeturi kur galvos priglausti, kai būtinai reikia brangių vaistų ar skubios medicinos pagalbos, tie žmonės, atiduodami savo nedidelius išteklius, išsprendžia, atrodytų, neišsprendžiamas problemas. Tas nedidelis įnašas daugeliui jų yra visa, ką jie turi. Tai yra tie dalykai, kurie gali užtikrinti bent šiokį – tokį saugumą, atitolinti bado šmėklą, garantuoti rytojų. Kaip tik todėl misionieriai ir vadina tai stebuklu: tai stebuklingas darbas žmogaus, kuris myli ir atiduoda viską, o ne vien tai, kas jam atlieka. Tokį stebuklą padarydavo ir ne viena motina sunkiais laikais, kai, atitraukdama maistą nuo savęs, jį atiduodavo savo vaikui.

Kuomet Jėzaus laikais turtingieji paaukodavo žymią auką, Jeruzalės šventykloje pasigirsdavo trimito garsas, kad taip būtų parodytas jų dosnumas, pabrėžtas kilnus poelgis. Iš tiesų to net nereikėjo: didelis krintančių į aukų skrynią monetų kiekis jau savaime sukeldavo nemenką triukšmą. Vis tiktai Jėzus tą dieną nesiklausė didesnio ar mažesnio krintančių pinigų skambesio, bet atkreipė dėmesį į poelgį, kurio niekas niekada ir nebūtų pastebėjęs. Viešpats mato tai, kąs praslysta pro daugelio mūsų akis ir patvirtina, kad Dievui tai yra patys brangiausi dalykai. Dievas visų pirma vertina kilnumą ir meilę, kurie vieninteliai suteikia vertę bet kokiai aukai. Gal kaip tik todėl Jėzus pastebi ir įvertina tas akimirkas, kai elgiamės gerumo įkvėpti, nepasiduodami tuštiems ir šaltiems išskaičiavimams.

Ką šio sekmadienio Evangelija sako mums, paskendusiems vartojime ir ne kartą visas viltis sudėjusiems į tai, ką turime? Be abejo, ji primena mūsų požiūrį į tai, ką atiduodame kitiems (ir tai tikrai ne visuomet bus materialinės aukos!): paprastai tai, kas atlieka, smulkmenos, kurių lengvai galime atsisakyti, likučiai nuo mūsų stalo ir spintų, likučiai iš mūsų širdies jausmų…

O kaip su tuo, ką „turime pragyvenimui“?

Tikėjimas visuomet yra iššūkis tam, kuris jo laikosi. Jis liepia mums žvelgti ir jausti toliau, negu leidžia žmogiški horizontai. Jei patys norime patirti Dievo dosnumą, jei norime būti tikri, kad gausime „jau dabar šimteriopai“, jei norime patirti tiesą, kurią paliudijo pats Viešpats: „Duokite ir jums bus duota: saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį“, neturime kitos išeities, kaip tik patys pamėginti tai daryti.

Ką turime duoti kitiems?

Iš tiesų tenka kalbėti ne vien tik apie pinigus, miltus ar aliejų… Pasaulyje taip stinga švelnumo, šypsenos, solidarumo. Gal kartais tereikia tik neilgo apsilankymo ar telefono skambučio, kuriam atrandame laiko savo kasdieniame skubėjime, vienos valandos, kurią iš savo laiko skyrėme pabuvimui kartu…

Galime duoti tiek daug dalykų tam, kuris jų turi mažiau. Nevertėtų jų gailėtis. Bet kokia auka suvokiama, kaip duodama kilniai, nepasilaikant sau, iki galo.

Tik reiktų nemėginti teisintis Viešpačiui ir sau patiems, kad neturime galimybių tai padaryti. Tai netiesa: porą skatikų turime visi…







All the contents on this site are copyrighted ©.