Mokydamas Jėzus kalbėjo: „Saugokitės Rašto aiškintojų, kurie mėgsta vaikščioti
su ilgais drabužiais, būti sveikinami aikštėse, užimti pirmuosius krėslus sinagogose
ir garbės vietas vaišėse. Jie suryja našlių namus, dangstydamiesi ilga malda. Jų laukia
itin griežtas teismas“. Atsisėdęs ties aukų skrynia, Jėzus stebėjo,
kaip žmonės metė į skrynią smulkius pinigus. Daugelis turtingųjų aukojo gausiai. Atėjo
viena suvargusi našlė ir įmetė du pinigėlius, tai yra skatiką. Pasišaukęs
savo mokinius, Jėzus pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums: ši vargšė našlė įmetė daugiausia
iš visų, kurie dėjo į aukų skrynią. Visi aukojo iš to, kas jiems atlieka, o ji iš
savo neturto įmetė visa, ką turėjo, visus savo išteklius“. (Mk 12, 38-44).
DUOTI,
KAD GAUTUM, mons. Adolfas Grušas
Šio sekmadienio
Mišių skaitiniuose pasakojama apie dvi našles. Tai nuostabūs gilaus ir nuoširdaus
tikėjimo, tikros meilės, visiško pasitikėjimo Viešpačiu liudijimai. Savaime peršasi
mintis, kad tokią dvasios didybę jos sugebėjo parodyti todėl, kad buvo neturtingos,
kitaip sakant, neturėjo daugiau į ką atsiremti.
Ne kartą tolimuose pasaulio
kraštuose dirbantys misionieriai pasakoja apie įvykstančius stebuklus, kuriuos sugeba
padaryti vargšai. Tai solidarumo, broliškumo, kilnumo stebuklai. Kai vieną iš jų ištinka
nelaimė, kai šeima netenka savo namų ir nebeturi kur galvos priglausti, kai būtinai
reikia brangių vaistų ar skubios medicinos pagalbos, tie žmonės, atiduodami savo nedidelius
išteklius, išsprendžia, atrodytų, neišsprendžiamas problemas. Tas nedidelis įnašas
daugeliui jų yra visa, ką jie turi. Tai yra tie dalykai, kurie gali užtikrinti bent
šiokį – tokį saugumą, atitolinti bado šmėklą, garantuoti rytojų. Kaip tik todėl misionieriai
ir vadina tai stebuklu: tai stebuklingas darbas žmogaus, kuris myli ir atiduoda viską,
o ne vien tai, kas jam atlieka. Tokį stebuklą padarydavo ir ne viena motina sunkiais
laikais, kai, atitraukdama maistą nuo savęs, jį atiduodavo savo vaikui.
Kuomet
Jėzaus laikais turtingieji paaukodavo žymią auką, Jeruzalės šventykloje pasigirsdavo
trimito garsas, kad taip būtų parodytas jų dosnumas, pabrėžtas kilnus poelgis. Iš
tiesų to net nereikėjo: didelis krintančių į aukų skrynią monetų kiekis jau savaime
sukeldavo nemenką triukšmą. Vis tiktai Jėzus tą dieną nesiklausė didesnio ar mažesnio
krintančių pinigų skambesio, bet atkreipė dėmesį į poelgį, kurio niekas niekada ir
nebūtų pastebėjęs. Viešpats mato tai, kąs praslysta pro daugelio mūsų akis ir patvirtina,
kad Dievui tai yra patys brangiausi dalykai. Dievas visų pirma vertina kilnumą ir
meilę, kurie vieninteliai suteikia vertę bet kokiai aukai. Gal kaip tik todėl Jėzus
pastebi ir įvertina tas akimirkas, kai elgiamės gerumo įkvėpti, nepasiduodami tuštiems
ir šaltiems išskaičiavimams.
Ką šio sekmadienio Evangelija sako mums, paskendusiems
vartojime ir ne kartą visas viltis sudėjusiems į tai, ką turime? Be abejo, ji primena
mūsų požiūrį į tai, ką atiduodame kitiems (ir tai tikrai ne visuomet bus materialinės
aukos!): paprastai tai, kas atlieka, smulkmenos, kurių lengvai galime atsisakyti,
likučiai nuo mūsų stalo ir spintų, likučiai iš mūsų širdies jausmų…
O kaip
su tuo, ką „turime pragyvenimui“?
Tikėjimas visuomet yra iššūkis tam, kuris
jo laikosi. Jis liepia mums žvelgti ir jausti toliau, negu leidžia žmogiški horizontai.
Jei patys norime patirti Dievo dosnumą, jei norime būti tikri, kad gausime „jau dabar
šimteriopai“, jei norime patirti tiesą, kurią paliudijo pats Viešpats: „Duokite ir
jums bus duota: saiką gerą, prikimštą, sukratytą ir su kaupu atiduos jums į glėbį“,
neturime kitos išeities, kaip tik patys pamėginti tai daryti.
Ką turime duoti
kitiems?
Iš tiesų tenka kalbėti ne vien tik apie pinigus, miltus ar aliejų…
Pasaulyje taip stinga švelnumo, šypsenos, solidarumo. Gal kartais tereikia tik neilgo
apsilankymo ar telefono skambučio, kuriam atrandame laiko savo kasdieniame skubėjime,
vienos valandos, kurią iš savo laiko skyrėme pabuvimui kartu…
Galime duoti
tiek daug dalykų tam, kuris jų turi mažiau. Nevertėtų jų gailėtis. Bet kokia auka
suvokiama, kaip duodama kilniai, nepasilaikant sau, iki galo.
Tik reiktų nemėginti
teisintis Viešpačiui ir sau patiems, kad neturime galimybių tai padaryti. Tai netiesa:
porą skatikų turime visi…