Italijoje abatė benediktinė Marija Luiza Prosperi paskelbta palaimintąja
Šeštadienį Italijos Umbrijos regiono Spoleto miesto katedroje popiežiaus Benedikto
XVI vadu kard. Angelo Amato, Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, Dievo tarnaitę
vienuolę Mariją Luizą Prosperi paskelbė palaimintąją. XIX amžiaus pradžioje gyvenusi
vienuolė buvo Trevi Šv. Lucijos benediktinių vienuolyno abate. Primename, kad spalio
7 d. Popiežius kitą benediktinę, šventąją mistikę Hildegardą Bingenietę, kartu su
Jonu Aviliečių paskelbė Bažnyčios mokytojais.
Palaimintoji Marija Luiza Prosperi
gimė kilmingoje šeimoje 1799 m., nedideliame Fogliano miestelyje, Umbrijos regione.
Gimimo dieną ji buvo pakrikštyta Gertrūdos vardu. 1820 gegužės 4 d. pirmą kartą įžengė
į Šv. Liucijos vienuolyną Trevi mieste. Po metų davė pirmuosius įžadus ir gavo Jėzaus
Švč. Širdies Marijos Luizos Angelikos vienuolišką vardą. Apie palaimintosios mistinius
išgyvenimus kitos vienuolės sužinojo tik atvykus pirmajam dvasios vadovui, kuris ją
privertė tai paviešinti. Palaimintoji Marija Luiza labai išgyveno jos dvasios tėvų,
kurių turėjo net keturis, nesupratingumą, tačiau ji visada liko nuolankiai paklusni
ir vykdė visus nurodymus. Viename iš savo mistinių išgyvenimų regėjo nukryžiuotą Kristų,
kuris jai kalbėjo, kad ji bus visų atstumta ir kentės nuo nuodėmklausių, kurie norės
padėti, tačiau nesugebės. Palaimintoji kitų vienuolių liko nesuprasta ir buvo nubausta
atlikti įvairias asketines atgailos praktikas. Tačiau 1837 metais visai netikėtai
vienuolė Marija Luiza buvo išrinkta vienuolyno abate. Vienuolė, nors ir buvo linkusi
į maldą ir užsidarymą tyloje, labai aiškiai suprato kokiu keliu reikia eiti. Palaipsniui
gražino benediktinų regulą į vienuolyno gyvenimo praktiką. Bet kokį kitų vienuolių
pasipriešinimą laimėjo savo ypatingu nuolankumų ir neautoritarinių valdymu. Ji taip
pat pasižymėjo gebėjimu pažadinti naujus pašaukimus vienuoliškam gyvenimui. Dėl pavyzdinio
vienuoliško gyvenimo palaimintoji Marija Luiza abate buvo perrinkta dar kelis kartus
ir Šv. Liucijos vienuolynui vadovavo iki pat savo mirties.
Palaimintoji Marija
Luiza, net išrinka vienuolyno abate, ir toliau stengėsi savo mistinius išgyvenimus
išlaikyti paslaptyje. Tačiau naujasis dvasios vadovas Spoleto arkivyskupas Ignacas
Cadolini įsakė abatei periodiškai jam pateikti raštiškas ataskaitas apie mistinius
išgyvenimus. Nuo 1838 metų abatė periodines ataskaitas ėmė pasirašinėti Dievo Valios
Marijos Luizos vardu. Trijuose šimtuose ataskaitų puslapiuose palaimintoji labai dažnai
kalba apie Jėzaus Širdį, apie prieš priimant Švč. Sakramentą patiriamus mistinius
išgyvenimus. Ataskaitose perpasakojami net dialogai tarp jos ir Kristaus. Pasak palaimintosios,
širdžių vienybė reiškia jos dalyvavimą Kristaus širdies kančiose.
Paskutiniais
gyvenimo metais per kiekvieną Velykų tridienį palaimintoji imdavo negaluoti, patirdavo
skausmus lyg dalyvautų Kristaus kančioje, o po Velykų jos sveikata vėl pagerėdavo.
Net ligos patale ji visą laiką sugebėjo vadovauti savo benediktinių vienuolyno bendruomenei.
Palaimintoji Marija Luiza Prosperi mirė 1847 m. rugsėjo 12 d.
Nors visos palaimintosios
biografijos detalės nėra tiksliai žinomos, tačiau vienuolių ir Trevi gyventojų atmintyje
Marijos Luizos atminimas išliko gyvas. Visi liudytojai vieningai ją prisimena kaip
mylinčią, nuoširdžią vienuolių ugdytoją, kruopščiai atliekančią visus jai pavestus
darbus, daug dėmesio skiriančią maldai.
Palaimintoji abatė Prosperi buvo deganti
Eucharistijos ir Kryžiaus išganomosios paslapties garbintoja, ji buvo įsimylėjusi
Dievą. Pasak ją pažinusiųjų, palaimintoji abatė buvo Dievo apdovanota ypatingomis
dovanomis ir malonėmis, kurios visos kartu retai randamos kitų šventųjų gyvenimuose.
Marijos Luizos tvirtas ir beribis tikėjimas ją vedė prie Dievo paslapčių viršūnių,
lyg ji matytų akimis visą tai, ką mes paprastai priimame tikėjimu.
Palaimintosios
Marijos Luizos Prosperi didžio tikėjimo, jos meilės ir nuolankumo akivaizdoje, galbūt
pasijaučiame turintys menką tikėjimą. Tačiau pamirštame, kad tikėjimas yra degantis
Dievo troškimas ir jam nėra jokių ribų. Ypatingai šiandien Bažnyčiai reikia tikinčiųjų,
kunigų ir vienuolių, kurie būtų šventi, romūs, kupini džiaugsmo ir tikėjimo. (Vatikano
radijas)