Po kiekvienos sunkios dienos, Viešpatie, ar norėtum mums pasakyti ką visa tai reiškia?
Ar galėtum rasti bent vieną argumentą kodėl tikėti? Tokiais žodžiais amerikietis,
dainų kūrėjas ir atlikėjas, Bruce‘as Springsteenas viename iš savo muzikos albumų
bando nusakyti savo šalies skausmingą žmogišką ir socialinę būklę.
Jo žodžiai
peržengia visas geografines ribas. Lygiai tas pats klausimas yra aktualus ir nūdienos
Europos kultūroje. Jį tik dar labiau užaštrina ekonominė krizė bei daugelio patiriamas
nesuvokimas to, ką išgyvena, ir prasmės buvimo galimybės.
Žinoma, tikintieji
gali kalbėti apie tikėjimo krizes ir Dievo išstūmimą už kasdienybės ribų. Tačiau yra
dar vienas, pirmesnis aspektas. Tai susiję su pačios prasmės perdavimo galimybe, su
galimybe pasidalinti tikėjimu. Mūsų miestuose vyraujanti socialinė fragmentacija žmones
atveda prie menko pasitikėjimo vieni kitais. O šeima, kuri turėtų reikšti stabilų
santykį tarp vyro ir moters, šiandien paprasčiausiai yra nenuspėjama ar net neįmanoma.
Taigi, kokiu visuotinai priimtu mąstymu, jausmu, tarpusavio pasitikėjimu ar
lūkesčių pagrindu galime perduoti argumentus tikėti? Reikia pripažinti, kad jei ir
daugeliui horizontas yra nematomas, tačiau jis nėra užvertas, jis yra atviras ir laukia
įtikinamo atsakymo. Atsakymo, kuris galėtų prisiimti visų mūsų neišpirktų nuodėmių
naštą.
Tai labai atsakinga užduotis, o ypatingai tiems, kurie tiki, kurie turi
tikėjimą. Kiekvieną dieną tai patiria tėvai, auklėtojai ir visi tie, kurie naujoms
kartoms turi perduoti ar su jomis pasidalinti prasme to, kuo gyvename. Mes lyg būtume
praradę įsipareigojimą kurti ateitį. Prieš porą metų Londono Vestminsterio salėje
savo kalboje popiežius Benediktas XVI primine, kad globali finansų krizė tik dar labiau
išryškino pragmatinių sprendimų nepakankamumą tiek trumpu laikotarpiu, tiek sprendžiant
kompleksiškas socialines ir etines problemas. Europos tautos privalo vengti užsidaryti
savo skirtingumuose, kurie, kaip liudija istorija, išprovokavo tik susiskaldymą ir
konfliktus.
Norint kažką perduoti kitiems, esame pašaukti naujam minties ir
tikėjimo įkultūrinimui, idant žodžiai ir gyvenimo prasmės horizontai paliestų šių
dienų žmonių kūnus ir kraują. Popiežius Benediktas XVI nenuilstamai kartoja, kad reikia
vadovautis išmintimi ir širdimi bei atsiverti Dievui. Įkultūrinimo darbe reikia tokios
žmogiškos išminties, kuri moka atsiminti. Popiežius pranašiškai kartoja, kad protas,
ignoruojantis istoriją, atsiribojantis nuo visų tradicijų ir kultūrinių vertybių,
tikintis galįs viską valdyti, gyvenimą paverčia negyvenimu, iš po kojų atima pagrindą,
atima bet kokį užsidegimą.
Šioje plotmėje vyksta svarbiausia akistata tarp
skirtingų kultūrų ir tikėjimų, kurie dalinasi tomis pačiomis erdvėmis. Esame pašaukti
bendrai kurti mūsų visuomenių bendrą ateitį. Privalo egzistuoti galimybė perduoti
gyvenimo prasmę ir reikšmę. Kai viena mąstysena bando išsiskirti iš kitų, bando primesti
beveidžio gyvenimo stilių, kai ieško tik savo ar mažumos naudos, tai kaip ji gali
kurti tarpkultūrinį dialogą, lygiavertį žmonių susitikimą, ieškančiųjų brolystę ir
bendrą pagrindą?
Įkultūrinimas, vertybių perdavimas, dialogas tarp kultūrų
ir tikėjimų yra neįmanomas be žmonių širdžių. Kitaip sakant, yra būtinas gebėjimas
gyventi santykių ir bendruomeniškumo dimensiją. Neišvengiamai kyla įtampa su kitu.
Tačiau kiekvieną kartą, kai kitas yra buvo priimtas kaip vilties nešėjas, visos kultūros
įtampą sugebėjo perkeisti į priėmimą ir atvirumą. Širdis yra laisva kitą pripažinti
kaip brolį ir taip sustiprinti gyvenimą, išgydyti vienišumą ir neteisingumus, kurie
kankina didžiąją žmonijos dalį. Ir galiausiai, po sunkios darbo dienos širdis yra
laisva išgirsti argumentus kodėl tikėti.
(Autorius yra Vatikano radijo
žurnalistas. Vatikano radijo redakciniai straipsniai apie Bažnyčią Europoje skelbiami
du kartus per mėnesį.)