Benediktas XVI susitiko su Popiežiškosios mokslų akademijos nariais

Lapkričio 5-7 dienomis Vatikane vyko Popiežiškosios mokslų akademijos plenarinė sesija, tema: „Kompleksiškumas ir analogija moksle – teoriniai, metodologiniai ir epistemologiniai aspektai“. Sesijai pasibaigus, ketvirtadienio rytą su akademikais susitiko popiežius Benediktas XVI.

Pastarųjų dešimtmečių mokslo laimėjimai buvo pasiekti dažniausiai vadovaujantis redukcionistiniu požiūriu ir apsiribojant labai siauros specializacijos sritimis, tačiau tuo pat metu mokslininkai supranta, kad šitaip jų pasiekti rezultatai turi būti integruojami į platesnę holistinę gamtos viziją, suvokiant jos kompleksiškumą. Popiežiškosios mokslų akademijos plenarinė sesija yra vienas autoritetingiausių forumų šiai tematikai svarstyti, nes Akademiją sudaro įvairių mokslo sričių aukščiausio lygio specialistai, tarp jų nemažai Nobelio premijos laureatų. Šios sesijos tikslas ir buvo nagrinėti mokslo kompleksiškumo sąvoką plačiąja prasme bei gilintis į kompleksiškumo teorijas atskirose mokslo srityse. Ypač kai stengiamasi suprasti gyvybės evoliuciją, reikia pirmiausiai kiekvieną gyvą organizmą suvokti kaip kompleksinę gyvybinių funkcijų sistemą, po to taip pat ir kiekvieną ekosistemą reikia tirti kaip kompleksinę tarpusavyje sąveikaujančių skirtingoms rūšims priklausančių organizmų sistemą, o galiausiai ir visą gyvą pasaulį reikia suvokti kaip planetinę sistemą, kuri nuolatos lėtai evoliucionuoja.

Priėmęs Akademijos narius, komentuodamas jų plenarinės sesijos tematiką, Popiežius sakė, kad įvairių mokslo perspektyvų integravimas labai svarbus pasaulio ir žmogaus pažinimui, ypač tuo atveju kai sąmoningai keliamas žmogaus ir Dievo santykio klausimas. Didžiajame užmojyje atskleisti žmogaus ir pasaulio slėpinius, būtinas mokslo ir tikėjimo dialogas. Jo būtinai reikia siekiant užtikrinti saugią ateitį žmogui, darnią viso pasaulio pažangą. Be šitokio integravimo didieji žmonijos klausimai būtų sprendžiami ne vadovaujantis protu ir tiesa, bet palikti iracionalumui, mitui arba visiškam abejingumui. Nuo to nukentėtų visa žmonija, kiltų grėsmė taikai ir mūsų visų likimui.

Popiežius savo kalboje taip pat priminė dabartinio Bažnyčios gyvenimo kontekstą – visų pirmą ką tik pradėtus Tikėjimo metus ir padėkojo Popiežiškajai mokslų akademijai už jos indėlį į tikėjimo ir mokslo tarpusavio ryšių stiprinimą.

* * *

Popiežiškosios mokslų akademijos istorija siekia septynioliktojo amžiaus pradžią. 1603 m., popiežiaus dvariškis biologas Federico Cesi, pritariant popiežiui Klemensui VIII, įkūrė vadinamąją „Lūšies akademiją“, buriančią to meto mokslo įžymybes. „Lūšies akademiją“ devynioliktajame amžiuje atkūrė popiežius Pijus IX, o popiežius Pijus XI 1936 m. suteikė jai naują statutą ir dabartinį pavadinimą.

Pagal Pijaus XI Akademijai suteiktą statutą, Akademijai priklausė 70 narių. Jonas Paulius II ordinarinių narių skaičių padidino iki 80. Šiuo metu tarp Akademijai priklausančių aštuonių dešimčių pasaulinio garso mokslininkų, 21 yra Nobelio premijos laureatai. Akademijos prezidentas yra šveicaras mikrobiologas, Nobelio premijos laureatas, prof. Werner Arber; kancleris – argentinietis filosofas arkivyskupas Marcelo Sánchez Sorondo.

Kaip tik šį trečiadienį, lapkričio 7 d., popiežius Benediktas XVI paskyrė du naujus Akademijos narius – brazilą fiziką prof. Vanderlei Salvadorą Bagnato ir vokietį ekonomistą prof. Joachimą von Brauną. (Vatikano radijas)