Popiežiaus kalba sekmadienio vidudienį

Šios sekmadienio Evangelija (Mk 12,28-34) mums primena Jėzaus mokymą apie didžiausią įsakymą, meilės įsakymą, kuris yra dvigubas: mylėti Dievą ir mylėti artimą. Šventieji, kuriuos visus neseniai pagerbėme viena iškilminga švente, kaip tik ir yra tie, kurie pasitikėdami Dievo malone, stengiasi gyventi pagal šį fundamentalų įstatymą. Iš tiesų, meilės įsakymą gali iki galo įvykdyti tik tas, kuris gyvena palaikydamas glaudų ryšį su Dievu, kuris jį myli taip kaip vaikas myli savo tėvą ir motiną. Šv. Jonas Avilietis, neseniai paskelbtas Bažnyčios mokytoju, savo Traktato apie Dievo meilę pradžioje rašo: „Pagrindinė priežastis, dėl kurios mūsų širdis myli Dievą yra jo meilė mums. Ji labiau už bet ką kita įkvepia mūsų širdis mylėti. Tasai, kuris kuo nors pasitarnauja kitam žmogui, duoda jam dalį to ką pats turi. Tasai, kuris myli, atiduoda save patį su viskuo ką turi, nepasilikdamas sau nieko“. Tad meilės įsakymas – tai ne tik įsakymas, bet pirmiausia dovana. Dievas ją mums duoda, leidžia pažinti ir patirti, kad ji galėtų, kaip sėkla, išdygti ir išsiskleisti mūsų gyvenimuose.

Jei Dievo meilė suleidžia gilias šaknis žmoguje, jis sugeba mylėti ir tuos, kurie to neverti, panašiai kaip Dievas mus myli. Tėvas ir motina savo vaikus myli ne dėl to, kad jie meilės būtų nusipelnę, myli juos visada, nors žinoma, atkreipia dėmesį ir į jų klaidas. Dievas mus moko tik mylėti, jis mūsų nemoko blogo linkėti kitam žmogui. Jis mus moko žiūrėti į kitą žmogų ne tik savo akimis, bet Dievo akimis, Jėzaus Kritaus žvilgsniu. Tai širdies žvilgsnis, kuris nesustoja ties išore, bet mato gilumą, mato troškimą būti išgristam, būti mylimam. Tuo pačiu įvyksta ir atvirkštinis procesas: jei aš atviras kitam žmogui, tokiam koks ji yra, jei aš išeinu jo pasitikti, tuo pačiu aš atsiveriu ir Dievui, pajuntu, kad jis yra ir kad yra geras. Dievo meilės ir artimo meilės įsakymai tarpusavy neatskiriamai susiję. Jėzus neišrado nei vieno, nei kito, bet atskleidė, kad jie abu iš tiesų yra vienas ir tas pats įsakymas. Tai Jėzus padarė ne tik žodžiu, bet pirmiausia savo liudijimu. Jėzaus asmuo ir visas jo slėpinys įkūnija Dievo ir artimo meilės vienybę. Šią dvigubą meilę jis mums dovanoja Eucharistijoje, dovanodamas save patį, kad pasistiprinę šia Duona, mylėtume vienas kitą kaip jis mus mylėjo.

Brangieji, melskimės, Mergelei Marijai užtariant, kad kiekvienas krikščionis sugebėtų liudyti savo tikėjimą mylėdamas Dievą ir artimą. (Vatikano radijas)