Susirinkimas Vatikano radijo archyve. Palaimintojo Jono XXIII kalba Vatikano II Susirinkimo atidarymo proga.

Vatikano II Susirinkimo atidarymo dieną palaimintasis Jonas XXIII pasakė kalbą, kurioje jau aiškiai matomos kai kurios idėjos, vėliau išplėtotos po poros – trejeto metų paskelbtuose Susirinkimo dokumentuose. Susirinkimo atidarymo kalba buvo gana ilga, truko beveik 37 minutes. Jos vertimas į lietuvių kalba buvo perduotas dviejose Vatikano radijo laidose - 1962 m. spalio 12 ir 13 d.

Palaimintojo Jono XXIII kalbos ištraukos:

Garbingieji broliai. Šiandieną šventoji motina Bažnyčia džiaugiasi sulaukusi, Dievo Apvaizdai maloningai padedant, taip lauktos dienos, kurioje iškilmingai prasideda visuotinis Vatikano II Bažnyčios susirinkimas, čia, prie šv. Petro kapo, globojant Švenčiausiajai Mergelei, kurios šiandieną švenčiame dieviškosios Motinystės šventę. [...]

Šiuo visuotinio Bažnyčios susirinkimo sušaukimu, Šv. Petro įpėdinis nori dar kartą patvirtinti Bažnyčios mokomąją galią ir pristatyti ją visiems šių laikų žmonėms nepaprasta forma, turint prieš akis šių moderniškųjų laikų reikalavimus ir paklydimus. Visai natūralu, kad pradėdami šį visuotinį Bažnyčios susirinkimą mes žvelgiame į praeitį ir į praėjusius Bažnyčios susirinkimus, norėdami išgirsti juose pasireiškusius paskatinančius balsus, balsus iškilmingus ir garbinus iš Rytų ir Vakarų, nuo ketvirtojo šimtmečio iki Vidurinių amžių, ir nuo jų iki moderniškųjų laikų, skelbusius triumfuojančios Bažnyčios gyvenimą.

Bet šalia šių džiaugsmą keliančių faktų, per devyniolika amžių Bažnyčią lydi liūdesio ir skausmo debesys. Neveltui senasis Simeonas pranašavo Marijai: „Štai šitas pastatytas nupuolimui ir priskėlimui daugelio Izraelyje ir kaip ženklas, kuriam bus prieštaraujama“ (Lk 2,43).

Ši didžioji problema, pastatyta pasauliui beveik prieš du tūkstančius metų, lieka nepasikeitusi. Kristus visada išlieka šviečiąs istorijos bei gyvenimo centre. Gi žmonės, arba yra su Juo ir su Bažnyčia – ir tada jie džiaugiasi šviesa, gerumu, tvarka ir taika; arba yra be Jo ar prieš Kristų, ir sąmoningai prieš Jo Bažnyčią, tuo pačiu duodami pagrindą chaosui, žmonių tarpusavio santykių paaštrinimui bei sudarydami brolių žudynių bei karų pavojus.

Visuotiniai Bažnyčios susirinkimai yra iškilmingi Kristaus ir Jo Bažnyčios vienybės pareiškimai, todėl jie prisideda prie visuotinio tiesos paskleidimo, teisingo individualaus, šeimyninio bei socialinio gyvenimo patvarkymo, prie dvasinio sustiprinimo, siekiant tikrojo ir amžinojo gėrio. [...] Apimta šio susirinkimo šviesos, Bažnyčia, kaip mes tikimės, sustiprės dvasiškai ir su nauja energija ir be baimės žvelgs į ateitį. Be to, šio Susirinkimo padaryti pakeitimai bei išmintingi patvarkymai padarys tai, kad žmonės, šeimos bei tautos pakels savo mintis prie dangiškų dalykų.
[...]
Čia tenka pabrėžti, kad „punctum saliens“, tai yra svarbiausias šio Susirinkimo tikslas nėra diskutuoti apie kurį nors iš pagrindinių Bažnyčios doktrinos dėsnių ar pakartoti kitų Susirinkimų nagrinėtą medžiagą. Visam tam būtų nereikalingas visuotinio Bažnyčios susirinkimo sušaukimas. Iš visuotinio Susirinkimo laukiama nurodymų gilesniam krikščioniškos doktrinos pažinimui bei jos praktiškam pritaikymui, išreiškiant ją modernaus mintijimo terminais. Nes yra du skirtingi dalykai: doktrina kaip tokia ir jos atitinkamais terminais išreiškimas. Juk Viešpaties tiesa pasilieka per amžius.

[...]

Bažnyčia visuomet yra nusistačiusi prieš klaidas: ji dažnai yra jas pasmerkusi su didžiausiu griežtumu. Tačiau šiais laikais ši Kristaus Sužadėtinė yra linkusi parodyti daugiau gailestingumo, kad šių laikų negerovės gali būti labiau pašalinamos doktrinos jėga, negu pasmerkimu. [...] Ypatingai tai liečia tokį gyvenimo būdą, kuriuo paniekinamas Dievas ir jo įstatymas, teikiamas per didelis pasitikėjimas technikos progresui, žmogaus gerovė grindžiama tik gyvenimo patogumais. [...] Šitaip dalykams klostantis Katalikų Bažnyčia šiuo savo visuotiniu Susirinkimu tarytum iškelia religinės šviesos švyturį ir visiems pasirodo kaip meilinga motina, maloni, kantri, gailestinga ir gera savo atsiskyrusiems sūnums.

[...]

Katalikų Bažnyčia jaučia pareigą prisidėti prie tos didžiosios vienybės paslapties įgyvendinimo, kurios meldė Kristus savo dangiškąjį Tėvą prieš savo kančią ir mirtį. Bažnyčia tad džiaugiasi kai mato tos maldos vaisius net ir tarpe tų, kurie yra nuo jos atsiskyrę. Atrodo, kad ši Kristaus prašyta vienybė savo Bažnyčiai suspindi trejopu antgamtinės šviesos spinduliu: tai tarpusavio katalikų vienybė, kuri turi būti pavyzdingai stipri; toliau – maldų ir karštų troškimų vienybė, kuriais atsiskyrę nuo šio apaštališkojo Sosto krikščionys nori būti su mumis; pagaliau pagarbos bei respekto Katalikų Bažnyčiai vienybė tų, kurie dar nepriklauso krikščioniškoms religijoms.

[...]

Garbingieji broliai vyskupystėje. Štai esame kartu susirinkę šioje Šv. Petro bazilikoje, kur dangus ir žemė yra tampriai susijungę, čia, prie šv. Petro kapo, prie mūsų pirmtakų kapų, kurių pelenai, atrodo, dabar džiūgauja. Susirinkimas, kuris dabar prasideda, yra tarsi nauja Bažnyčioje aušra.

[...]