Popiežiaus kalba Visų Šventųjų vidudienį. „Mylime žemę, nes mūsų širdis Danguje“

Šiandien susitinkame minėdami Visų Šventųjų iškilmę. Ši šventė mus kviečia pamąstyti apie dvigubą žmonijos akiratį, kurį simboliškai išreiškia žodžiai „žemė“ ir „dangus“. Žemė – tai keliavimas istorijoje; dangus – tai amžinybė, gyvenimo pilnatvė Dieve. Šiandienė šventė mus ragina atsiminti ir dvigubą Bažnyčios dimensiją – Bažnyčią keliaujančią laike ir tą Bažnyčią, kuri švenčia nesibaigiančią šventę, dangiškąją Jeruzalę. Šias dvi plotmes sujungia „šventųjų bendravimas“, prasidedantis čia, žemėje, ir savo išsipildymą pasiekiantis Danguje. Žemiškosios tikrovės sąlygomis šis visą žmoniją vienijantis bendrystės slėpinys prasideda Bažnyčioje, tai slėpinys, kuriame viskas orientuota į Kristų, nes tai jis įvedė žmoniją į šią naują dinamiką, šį naują judėjimą, vedantį link Dievo, o tuo pačiu į visišką vienybę, į taiką, pačia giliausia šio žodžio prasme. Jėzus Kristus – sako Evangelija pagal Joną (11,52) – mirė „kad suburtų į vienybę išsklaidytuosius Dievo vaikus“ ir šis darbas tęsiamas Bažnyčioje, kuri yra neišardomai „viena“, „šventa“ ir „visuotinė“. Būti krikščionimis, priklausyti Bažnyčiai, reiškia siekti šitos bendrystės, kurios sėkla pasėta jau čia žemėje, mirdama, išleidžia daigus ir stiebiasi link dangaus.

Šventieji – tie, kuriuos Bažnyčia tokiais paskelbė, ir tie šventieji ir šventosios, kuriuos žino tik Dievas ir kurių iškilmę šiandien švenčiame – intensyviai gyveno pagal tokią dinamiką. Kiekviename jų, labai asmeniškai, pasireiškė Kristus savąją Dvasia, veikiančia per Žodį ir Sakramentus. Vienijimasis su Kristumi nepanaikina žmogaus individualumo, bet jį perkeičia meilės jėga, jau čia žemėje atveria jam amžinybės akiračius. Iš esmės tai reiškia panašėjimą į Dievo Sūnų (plg. Rom 8,29), siekimą galutinai įvykdyti tą pirmapradį sumanymą, pagal kurį žmogus buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Šitoks įskiepijimas į Kristų mus taip pat atveria bendrystei su visais kitais jo mistinio Kūno, kuris yra Bažnyčia, nariais. Tai tobula dangiška bendrystė, kurioje nieks nėra atskirtas, nėra jokios konkurencijos ar susipriešinimo. Šiandienėje šventėje mes ragaujame to visiškai Dievui ir broliams atviro gyvenimo grožio, tikėdami, kad galime kitame žmoguje sutikti Dievą ir Dieve kitą žmogų. Vadovaudamiesi šituo vilties kupinu tikėjimu mes pagerbiame visus šventuosius ir ruošiamės rytoj paminėti mirusius tikinčiuosius. Šventuosiuose matome meilės pergalę prieš egoizmą ir mirtį; matome, kad Kristaus sekimas veda į gyvenimą, į amžinąjį gyvenimą, padaro prasmingą mūsų dabartinį gyvenimą, kiekvieną akimirką pripildo meilės ir vilties. Tiktai tikėjimas amžinuoju gyvenimu mus įgalina mylėti dabartį ir istoriją, prie jų neprisirišant, esant kupiniems tosios piligrimų laisvės, kurios dėka mylime žemę, dėl to, kad mūsų širdis Danguje.

Mergelė Marija tepadeda mums tvirtai tikėti amžinuoju gyvenimu ir jausti tikrą bendrystę su mūsų mirusiais artimaisiais. (Vatikano radijas)