Lapkričio „Artuma“: apie mus – dar gyvus ir šventus

Lapkritis, kaip įprastai, prasideda beveik be lapų, bet su Visais Šventais ir Vėlinėmis. Mirusiųjų pagerbimu įkūnijame jau išėjusių artimųjų svarbą, pasiliekančią mūsiškiame gyvenime. Tai spiria mus apmąstyti ir savo pačių žemiškąją būtį šiapusybėje: ar savuoju gyvenimo būdu ir darbais artėju link dangaus, ar kur kitur? Ar nors truputį trokštu šventumo? Ar suvokiu tai kaip realų būdą numalšinti gyvenimo prasmės ir pilnatvės alkį? Ar adekvačiai žvelgiu į šventuosius, ar tikiu juos tikrai gyvenus, veikus, ar drįstu juos imti sau pavyzdžiu, ar tik reikalo prispirtas pasiprašau malonių? Ar gali būti, kad toks pal. Jurgis Matulaitis buvo tikrų tikriausias mistikas, kaip koks Kryžiaus Jonas?! Apie visa tai svarsto lapkričio „Artuma“ ir tikina, jog Krikštu jau prasidėjo mūsų dangus, tad visi mes esame tiesiog panardinti paties Dievo šventume ir įpareigoti jo siekti kasdien. O jis – neatskiriamas nuo maldos, todėl šiame numeryje apžvelgiama ir maldos prigimtis, ir žmogiškas troškimas sulaukt iš Viešpats ženklų...

O, kaip džiaugtųs Dievas ir „Artuma“, jei bent vienas, besklaidantis lapkričio lapus ir puslapius, staiga prisimintų – juk aš gyvas, vadinasi – galiu būt šventas! Ir dar šventesnis, nes nematau vis Viešpaties aš Veido... O mano mirę artimieji, tikiu, jau regi JĮ! Ir ačiū Dievui! (Rūta LAZAUSKAITĖ)