Benediktas XVI: Siksto koplyčia kalba apie Dievo santykį su žmonija

Trečiadienio, spalio 31 vakarą, popiežius Benediktas XVI vadovavo Visų Šventųjų iškilmės pirmiesiems Mišparams Vatikano rūmų Siksto koplyčioje. Mišparuose buvo paminėtos koplyčios skliautų freskų atidengimo penkišimtosios metinės. 1512 metų spalio 31 dieną, popiežius Julius II, dalyvaujant garsiųjų freskų autoriui Mikelandželui Bonaročiui, per Visų Šventųjų pirmuosius mišparus inauguravo skliautų freskas.

Popiežius Benediktas XVI Mišparų homilijoje apžvelgė trumpą skaitinį iš apaštalo Pauliaus laiško Žydams:

„Jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio, prie danguje įrašytųjų pirmgimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie nuskaidrintų teisiųjų dvasių ir prie Naujosios Sandoros Tarpininko Jėzaus bei prie apšlakstymo krauju, kuris šaukia garsiau už Abelio kraują“. (Žyd 12, 22-24)

Šioje koplyčiai viskas tampa gyva per Dievo Žodį, - sakė Benediktas XVI. - Šių žodžių autorius kreipiasi į krikščionis, sakydamas, kad „Jūs esate prisiartinę prie Siono kalno bei gyvojo Dievo miesto, dangaus Jeruzalės, prie nesuskaitomų tūkstančių angelų ir iškilmingojo sambūrio“. Jis tuo paaiškina, kad krikščionims jau išsipildė Senosios Sandaros pažadai: bendrystės šventė, kurios centre yra Dievas ir Jėzus, paaukotas ir prisikėlęs Avinėlis. Šio pažado ir jo išsipildymo dinamiką matome pavaizduota koplyčios sienų freskose, kurias sukūrė garsūs Umbrijos ir Toskanos dailininkai.

Kai Šventojo Rašto tekstas toliau sako, kad „Jūs esate prisiartinę (...) prie danguje įrašytųjų pirmagimių Bažnyčios, prie visų Teisėjo Dievo, prie nuskaidrintų teisiųjų dvasių“, mūsų žvilgsnis pakyla į Mikelandželo „Paskutinįjį teismą“, kuriame giedro dangaus fonas, atsiliepiantis Mergelės Marijos apsiauste, suduoda vilties šviesą visai kompozicijai, kuri yra dramatiška, tęsė popiežius Benediktas.

Tačiau šio vakaro dėmesys tenka didžiulei skliautų freskai, kurią Mikelandželas nutapė per maždaug ketverius metus. Ši didžiulė, daugiau kaip tūkstančio kvadratinių metrų dydžio freska pakeitė Italijos ir Europos meno istoriją. Po šios freskos atidengimo, niekas nebebuvo kaip ankščiau.

Mikelandželo freskoje daug šviesos, kuri sklinda ne tik iš dailininko gebėjimo kontrastuoti spalvas ir judesio, kurio įkvėptas visas kūrinys, o iš pagrindinės skliautų freskos minties: Tai Dievo šviesa, kuri apšviečia visą šį kūrinį ir visą Siksto koplyčią. Tai šviesa, kuri savo galia nugali chaosą ir tamsą, kad suteiktų gyvybę: kūrinijoje ir atpirkime. Siksto koplyčia pasakoja būtent apie šią šviesos, išlaisvinimo, išgelbėjimo istoriją, kalba apie Dievo santykį su žmonija.

Genialūs Mikelandželo skliautai kviečia žvilgsniu atsekti Pranašų žinią, prie kurios prisideda pagonių Sibilės, irgi laukiančios Kristaus, apie visko pradžią: „Pradžioje Dievas sukūrė dangų ir žemę“ (Pr 1, 1). Dailininkas nepakartojamu intensyvumu nutapė Dievą Kūrėją, jo kūrimo veiksmą, jo galią, kad galėtų visai aiškiai pasakyti, kad pasaulis nėra tamsybės, atsitiktinumo ar absurdo produktas, o kyla iš Išminties, iš Laisvės, iš aukščiausio Meilės veiksmo.

Tame Dievo ir žmogaus pirštų susitikime pajuntame ryšį tarp dangaus ir žemės: Per Adomą Dievas įžengia į naują tiesioginį sąryšį su savo kūryba, žmogus yra tiesioginiame sąryšyje su Juo, jis yra Dievo pašauktas, jis yra sukurtas pagal Dievo paveikslą, - kalbėjo Mišparų homilijoje popiežius Benediktas XVI. (Vatikano radijas)