Vysk. A. Poniškaitis: Didžiulis potencialas kasdienėje tikėjimo praktikoje. Reikia jį pažadinti.

Sekmadienio rytą popiežius Benediktas XVI kartu su Vyskupų Sinodo tėvais koncelebravo uždarymo Mišias. Vienas iš koncelebrantų buvo Lietuvos vyskupų Konferencijos delegatas Sinode, Vilniaus arkivyskupijos augziliaras vysk. Arūnas Poniškaitis. Su juo ir kalbamės iškart po uždarymo Mišių.

Vysk. A. Poniškaitis: Atvykau čia (į Vatikano radiją, Red. pastaba) tiesiai iš Šv. Petro bazilikos po Šventojo Tėvo palaiminimo. Buvome išlydėti diakono žodžiais, kuriais mums pavesta eiti į pasaulį ir skelbti Evangeliją. Šie žodžiai, kurie kiekvienų Mišių pabaigoje panašiai skamba po palaiminimo, šį kartą ypatingi tuo, kad jie ištarti po šv. Mišių, kuriomis užbaigtas tris savaites trukęs Vyskupų Sinodas. Vyskupai susirinkę iš viso pasaulio kalbėjo apie naują evangelizaciją, apie Evangelijos skelbimą. Taigi esame išlydėti ir dvasiškai pasotinti įvairia patirtimi, pasidalinimais ir norime grįžę į savo kraštus, Dievui padedant, Evangeliją toliau liudyti savo gyvenime.

VR: Sinodas truko tris savaites. Pirmoje jo dalyje, dar prieš baigiamųjų siūlymų formulavimą, visi Sinodo tėvai turėjo proga pasisakyti.

Vysk. A. Poniškaitis: Tarp tų pustrečio šimto Sinodo tėvų buvau, jei galima taip sakyti, pagal garbingumą trečias nuo galo ir tas man savotiškai miela, dėl to kad savo amžiumi ir patirtimi, be abejo negalėjau prilygti daugeliui ten susirinkusių. Be to esu iš tokio nedidelio krašto, kuris Europoje paskutinis yra priėmęs Krikšto sakramentą. Todėl tas būvimas pabaigoje buvo man tam tikra prasme labai mielas, atitiko situaciją. Kalbėdamas, aš pirmiausiai nuo to ir pradėjau: perdaviau Sinodui sveikinimus nuo Bažnyčios Lietuvoje, nuo to paskutiniojo krašto, kuris Europoje priėmė Krikštą. Pasakiau, kad tas „Europos Benjaminas“ taip pat yra reikalingas tos naujosios evangelizacijos, kaip ir visi kiti kraštai.

Man tiesiog širdis linko kalbėti apie tai, kad yra tokie labai svarbūs dalykai kai kalbame apie evangelizaciją, tiek pradinę, tiek naująją: tai yra pirmiausia Jėzus Kristus. Toliau, įvairių laikų žmogus ir tikėjimo perdavimas, kaip ir sudarymas galimybių tam konkrečiam žmogui susitikti su Jėzumi Kristumi.

Jėzus Kristus tas pats išlieka per amžius. Jo sukurti, mes niekaip negalim tai, ką gali jisai. Jis dovanoja per sakramentus patį save. Čia yra didžiausia dovana. O kiekvienos kartos, kiekvieno laiko žmogus turi tam tikra prasme iš naujo sutikti ir priimti Jėzų Kristų. Todėl Evangelija jam turi būti skelbiama. Evangelija turi būti skelbiama, ne kaip kokia nors doktrina, o pirmiausiai ji turi būti liudijama pačiu gyvenimu, gyvenimo pavyzdžiu tų žmonių, kurie sutikę Jėzų Kristų jį priėmė, kurie pagal jo Žodį kartu su juo gyvena savo kasdienybę.

VR: Posinodinis apaštališkasis paraginimas, Popiežiaus magisteriumo dokumentas, bus paskelbtas kada nors neužilgo, turbūt jau ateinančiais metais. Sinodo tėvai grįžta į savo šalis, į savo kontekstą ir situacijas. Lietuvos Bažnyčios delegatas Vyskupų sinode dar šio sekmadienio vakarą sugrįžta į Vilnių. Su kokiom mintim ir idėjom kaip Sinodo patirties vaisius perduoti Lietuvos kontekste?

Vysk. A. Poniškaitis: Būtų labai svarbu atnaujinti kiekvienoje vyskupijoje ir parapijoje tą kad ir kasdienę praktiką, kuri savyje talpina labai didžiulį potencialą. Tai yra visas sakramentinis gyvenimas, žmonių parengimas sakramentams, pasauliečių įtraukimas į Bažnyčios gyvenimą ir tikėjimo liudijimas kasdienybėje. Tai yra įprastiniai dalykai, bet manau, kad tai kartu labai didelis potencialas, kuris tebėra miegantis. Labai svarbu jį pažadinti.

Per Sinodo uždarymo Mišių homiliją Popiežius paminėjo vieną iš naujajai evangelizacijai svarbių dalykų: įkrikščioninimo sakramentus ir parengimą jiems, parengimą Krikštui, Sutvirtinimui, Eucharistijai. Tikimės, kad Lietuvoje greitu laiku pasirodys suaugusiųjų krikščioninimo apeigynas, kuris taip pat bus labai konkretus indėlis prie suaugusiųjų parengimo įkrikščioninimo sakramentams ir pasitarnaus naujajai evangelizacijai. (Vatikano radijas)