Interviu su Popiežiumi. „Esu įsitikinęs, kad ateis krikščionybės pavasaris“
Pirmadienį užbaigiant Vyskupų Sinodo popietinę generalinę kongregaciją Sinodo Tėvai
žiūrėjo Vatikano televizijos centro sukurtą dokumentinį filmą „Europos varpai“. Jame
įvairios žinomos asmenybės, pradedant popiežiumi Benediktu XVI, kalba apie tikėjimą
Europoje, apie pačios Europos požiūrį į tikėjimą ir konkrečiai į krikščionybės tikėjimo
mokymą ir etiką.
Pirmasis klausimas Popiežiui: Jūs
savo enciklikose siūlote tvirtą antropologiją, kalbate apie žmogų, kuriame gyvena
Dievo meilę, apie žmogų, kurio racionalume telpa ir tikėjimo patirtis, apie tokį žmogų,
kurio visuomeninis veikimas remiasi su tikėjimu priimama ir dovanojama dinamiška artimo
meilė. Ir kaip tik šitokiame antropologiniame horizonte, kuriame Evangelijos
žinia iškelia visus žmogaus asmens vertus elementus, nuvalydama dulkes, kurios dengia
tikrą pagal Dievo paveikslą ir panašumą sukurto žmogaus veidą, Jūs daug kartų esate
pabrėžęs, kad šitoks žmogaus veido, Evangelijos vertybių, giliųjų Europos šaknų atradimas
suteikia labai daug vilties Europai ir ne tik jai... Galėtumėte paaiškinta kuo ta
viltis remiasi?
Benediktas XVI:Pirmoji vilties priežastis
glūdi tame, kad Dievo troškimas, Dievo ieškojimas, yra giliai įspaustas į žmogaus
sielą ir jis negali išnykti. Žinoma, tam tikram laikui galima užmiršti Dievą; galima
rūpintis kitais dalykais, bet Dievas niekada neišnyksta. Šią tiesą labai paprastai
aiškina šv. Augustinas, pasak kurio, mes, žmonės, tol esame neramūs, kol nesurandame
Dievo. Šito nerimo yra ir šiandien. Ir jis leidžia tikėtis, kad vis iš naujo, ir šiandien,
žmogus leisis į kelionę pas Dievą.
Antroji mano vilties priežastis yra ta,
kad Jėzaus Kristaus Evangelija yra tiesa ir kad tikėjimas, paprasčiausiai, yra tikras.
O tiesa nesensta. Taip pat ir ją galima laikinai užmiršti, galima ją atidėti, susiradus
kitų dalykų, tačiau pati tiesa kaip tokia niekur nedingsta. Ideologijų trukmė ribota.
Nors jos ir atrodo tvirtos bei patrauklios, tačiau per tam tikrą laiką susidėvi, nusilpsta,
nes joms stinga giliosios tiesos. Jose yra tik tiesos dalelės, kurios galiausiai išsieikvoja.
Tuo tarpu Evangelija yra tikra, nes ji niekados neišsisemia. Visais istorijos laikais
atsiskleidžia naujos apimtys, Evangelija apsireiškia visu naujumu, atsiliepdama į
žmogaus širdies ir proto klausimus, padeda susigaudyti tiesoje ir su ja gyventi. Dėl
šios priežasties esu įsitikinęs, kad ateis krikščionybės pavasaris.
Trečioji
empirinė priežastis glūdi tame, kad šito nerimo kupinas šiandienis jaunimas. Jaunimas
daug ko yra matęs – ir ideologijų siūlymus, ir konsumizmą – tačiau ten jie mato tuštumą,
to jiems negana. Žmogus sukurtas begalybei. Viskas kas ribota, jo netenkina. Dėl to
ir matome kaip, visų pirma jaunojoje kartoje, atbunda šitas nerimas ir kaip jaunimas
leidžiasi į kelionę, daug kas iš naujo atranda krikščionybės grožį, ne atpigintą ir
sumažintą krikščionybę, bet visą jos radikalumą ir gilumą. Tad man atrodo, jog antropologija,
kaip tokia, mums sako, kad bus vis daugiau krikščionybės pabudimų ir faktai tai patvirtina.
Vienu žodžiu, krikščionybė turi tvirtą pagrindą. Tiesa visada turi ateitį.
Antrasis
klausimas: Jūs daug kartu esate sakęs, kad Europa darė ir tebedaro labai
didelę kultūrinę įtaką visai žmonijai ir dėl to ji negali nejausti ir
didžiulės atsakomybės ne tik už savo, bet ir visos žmonijos ateitį. Ar įmanoma, žiūrint
į priekį, apibrėžti katalikų ir kitoms ortodoksų bei protestantų Bažnyčioms priklausančių
krikščionių regimos atsakomybės kontūrus Europoje, nuo Atlanto iki Uralo? Kaip krikščionys,
gyvendami pagal Evangelijos vertybes ir tikėdami jomis, gali prisidėti prie Kristui
ištikimesnės, svetingesnės, solidaresnės Europos kūrimo, ne tik saugodami savąjį kultūrinį
ir dvasinį palikimą, bet taip pat stengdamiesi naujais būdais atsiliepti
į didžiuosius iššūkius, metamus dabartinei postmoderniai ir multikultūrinei epochai?
Benediktas
XVI: Tai labai svarbus klausimas. Akivaizdu, kad ir šiandien pasaulyje Europos
ekonominė, kultūrinė ir intelektinė įtaka labai didelė. Jai tenka ir tokia pat didelė
atsakomybė. Tačiau Europa, kaip sakyta, turi atrasti savo tikrąją tapatybę, kad galėtų
atsakingai kalbėti ir veikti. Aš manau, kad šiandien problema yra ne nacionaliniai
skirtumai. Šiandien, ačiū Dievui, turime ne susiskaldymą, bet skirtingumą. Tautos
išlieka su savo kultūrų, žmonių, temperamentų įvairove, kuri yra turtas ir iš jo kuriama
didžioji kultūrų simfonija. Iš esmės tai visiems bendra kultūra. Europos sunkumų siekiant
surasti bendrą tapatybę priežastys glūdi tame, kad šiandien turime tarsi dvi sielas.
Viena siela – tai abstraktus, antiistorinis mąstymas, norintis viskam viešpatauti
ir save laikantis svarbesniu už visas kultūras. Protas nori nutraukti ryšius su visomis
tradicijomis ir kultūrinėmis vertybėmis, siekdamas abstraktaus racionalumo. Pirmasis
Strasbūro teismo sprendimas kryžių byloje buvo šitokio abstraktaus, nuo visų tradicijų
ir netgi nuo istorijos atsiribojusio protavimo pavyzdys. Bet juk šitaip neįmanoma
gyventi. Nes juk ir „grynąjį protą“ sąlygoja konkreti istorinė situacija ir šitaip
jis gali egzistuoti. Antrąją sielą būtų galima pavadinti krikščioniška siela. Ji atvira
viskam, kas protinga. Ir nors tai ji paskatino kritinio proto drąsą ir laisvę, ji
lieka ištikima toms šaknims, kurios davė pradžią šiai Europai, sukurtai vadovaujantis
didžiosiomis vertybėmis ir krikščioniška tikėjimo vizija.
Kaip sakyta, ši siela
turi pasireikšti visų pirma ekumeniniame katalikų Bažnyčios dialoge su ortodoksais,
protestantais, ir šios Bažnyčios turi vienodai ją išreikšti. Ši siela turi taip pat
susitikti su anuo abstrakčiuoju protu, tai yra priimti laisvą proto kritiką viskam
ką galima nuveikti ir kas nuveikta. Tačiau jos taikymas, jo konkretizavimasis privalo
remtis tuo pagrindu, suderinamai su tomis didžiosiomis vertybėmis, kurias mums davė
krikščionybė. Tik tokia sintezė laiduos Europos svarbą tarpkultūriniame šiandienos
ir rytojaus žmonijos dialoge, nes protas emancipuotas nuo visų kultūrų negali dalyvauti
kultūrų dialoge. Tik istorinę ir moralinę tapatybę turintis protas gali kalbėtis su
kitais, siekti tokio interkultūriškumo, kuriame galėtų visi dalyvauti ir jame rasti
pamatinių vertybių vienybę, atveriančią kelius į ateitį, į naują humanizmą, kuris
ir turi būti mūsų tikslas. Mes manome, kad šitoks humanizmas išauga iš idėjos, jog
žmogus yra sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą.