Popiežius susitiko su Vatikano II Susirinkimo tėvais. Krikščionybė yra visada jaunas
medis
Penktadienio, spalio 12 dienos vidudienį Benediktas XVI audiencijoje priėmė Vatikano
II Susirinkimo tėvus, lydimus šiuo metu Vyskupų Sinode dalyvaujančių Vyskupų konferencijų
pirmininkų, rytų Bažnyčių patriarchų ir arkivyskupų. Kaip buvo pranešta, šiuo metu
dar gyvena 70 prieš 50 metų pradėto Vatikano II Susirinkimo tėvų, iš jų keturiolika
šiomis dienomis atvyko į Romą jubiliejiniam paminėjimui. Kiti, dėl amžiaus ar sveikatos
nebegalėję atvykti, perdavė linkėjimus ir savo maldą.
Yra daugybė atsiminimų,
kurie švysteli mūsų protuose ir kuriuos kiekvienas įspaudė į savo širdį tuo laiku,
tokiu gyvybingu, turtingu ir vaisingu, koks buvo Vatikano II Susirinkimas, - sakė
popiežius, priminęs palaimintojo Jono XXIII žodį, kuriuo itin dažnai buvo apibūdinami
Susirinkimo darbai – „aggiornamento - atnaujinimas“.
Praėjus penkiasdešimčiai
metų nuo šio iškilmingo Bažnyčios susirinkimo atidarymo kas nors gali suabejoti ar
toks išsireiškimas, nuo pat pradžių, tikrai buvo geriausias? Manau, kad apie žodžių
pasirinkimą galima diskutuoti valandomis ir vis tiek nuolatos nuomonės išsiskirs,
tačiau esu įsitikinęs, kad palaimintojo Jono XXIII intuicija panaudojant šį žodį buvo
ir tebėra tiksli, - kalbėjo Benediktas XVI.
Pasak jo, krikščionybė neturi būti
suvokiama kaip „kažkas iš praeities“, neturi būti išgyvenama žiūrint tik „atgalios“.
Nes Jėzus Kristus yra vakar, šiandien ir visada. Krikščionybė yra pažymėta amžinojo
Dievo, kuris įžengė į laiką ir yra kiekvienoje akimirkoje, nes kiekviena iš jų kyla
iš jo kuriančios galios, iš jo amžino „šiandien“.
Dėl šios priežasties krikščionybė
yra visada nauja. Niekada neturėtume į ją žvelgti kaip į visiškai iš evangelinio garstyčios
grūdelio subrendusį medį, kuris užaugo, davė vaisių ir viena gražią dieną paseno,
jo gyvybinė energija pasibaigė. Krikščionybė yra visada jaunas medis, visada žydintis.
Todėl „aggiornamento-atsinaujinimas“ nereiškia atitrūkimo nuo tradicijos,
tačiau išreiškia nuolatinį gyvybingumą; nereiškia tikėjimo sumenkinimo, pritaikymo
prie laikmečio madų, prie to, kas patinka mums ar viešajai nuomonei, priešingai: kaip
Susirinkimo tėvai, taip ir mes turime savo išgyvenamą „šiandien“ pakelti iki krikščioniško
įvykio, iki Dievo „šiandien“.
Susirinkimas buvo malonės laikas, kuriame Šventoji
Dvasia mus mokė, kad Bažnyčia savo kelionėje per istoriją visada turi kalbėti savo
amžininkui, tačiau tai gali įvykti tik per tuos, kurie turi gilias šaknis Dieve, kurie
leidžiasi Jo vadovaujami, kurie tauriai išgyvena savo tikėjimą. Ir neįvyks per tą,
kuris prisitaiko prie praeinančio momento, pasirenka patogiausią kelią. Susirinkimas
tai gerai suprato, Dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią tvirtindamas, kad visi Bažnyčioje
yra pašaukti šventumui. Būtent šventumas parodo tikrąjį Bažnyčios veidą, leidžia amžinam
Dievo „šiandien“ tapti mūsų gyvenimo, mūsų epochos žmogaus „šiandien“.
Brangūs
broliai vyskupystėje, - baigdamas sakė Benediktas XVI, - praeities atmintis yra vertinga,
tačiau niekad savitikslė. Tikėjimo metai, kuriuos pradėjome vakar, mums siūlo geriausią
būdą prisiminti ir paminėti Susirinkimą: susitelkti prie šerdies jo žinios, kuri nėra
kas kita, kaip žinia apie tikėjimą į Kristų, vienintelį pasaulio Išgelbėtoją, skelbiamą
šių laikų žmogui. Ir šiandien svarbiausia ir esmingiausia yra atnešti Dievo meilės
spindulį į kiekvieno žmogaus širdį ir gyvenimą, vesti vyrus ir moteris iš kiekvieno
laiko ir kiekvienos vietos link Dievo. Gyvai linkiu, kad visos dalinės Bažnyčios per
šiuos metus rastų galimybę visad būtinam sugrįžimui prie gyvosios Evangelijos versmės,
prie keičiančio susitikimo su Jėzaus Kristaus asmeniu. (Vatikano radijas)