Popiežiaus meditacija pirmajame Sinodo posėdyje: Turime degti meilės ugnimi

Pirmadienio rytą į visuotinį posėdį, arba, naudojant techninį terminą – generalinę kongregaciją – susirinkę Vyskupų Sinodo Tėvai pirmąją darbo dieną pradėjo popiežiaus Benedikto XVI vadovauta Valandų Liturgijos malda ir trumpa meditacija.

Ex promptu sakytą mąstymą, Popiežius pradėjo primindamas žodžio „evangelija“ istoriją. Šį terminą sutinkame jau pas Homerą ir ten jis reiškia pergalės skelbimą, taigi gerą, džiugią, laimingą žinią. Paskui jį sutinkame pas antrąjį Izaiją kaip Dievo džiaugsmą skelbiantį balsą, kaip tą balsą, kuris sako, jog Dievas neužmiršo savo tautos, jog Dievas yra, net jei ir atrodo, kad jis pasitraukė iš istorijos akiračio. Dievas duoda jėgų, suteikia džiaugsmą, parveda iš tremties, apgaubia savo tautą gerumu ir meile.

Naujajame Testamente žodžio „evangelija“ prasmės laukui, greta to kaip jį suvokė Izaijas, priklauso ir tai, kad Romos imperijoje šiuo žodžiu vadintos imperatoriaus skelbiamos žinios. Imperatoriaus skelbiama žinia kartu reiškia galią. Apie tokį imperatoriaus Augusto paskelbtą įsakymą šv. Lukas kalba pasakodamas apie Kūdikio gimimą Betliejuje. Naujasis Testamentas sutinka su šitokia žodžio „evangelija“ prasme. „Evangelija“ tai tikrojo Imperatoriaus, viso pasaulio Valdovo žinia. Jis prabilo. Žodis „evangelija“ reiškia, kad Dievas nutraukė tylėjimą. Dievas kalbėjo. Jis yra.

Čia kyla mums labai aktualus klausimas, - sakė Popiežius. Jei Dievas iš tiesų nutraukė didžiąją tylą ir apsireiškė – tai ką mes turime daryti, kad šią žinią išgirstų šiandienos žmogus? Turime melsti Šventąją Dvasią, kad ji būtų su mumis ir mumyse. Ne mes esame Bažnyčios kūrėjai. Ne iš mūsų, bet iš paties Dievo veikimo gimė Bažnyčia. Pirmieji apaštalai po kelių pasitarimų nepasakė: štai, dabar mes kuriame Bažnyčią, nesušaukė steigiamojo susirinkimo ir nesukūrė nuostatų. Jie meldėsi ir laukė, žinodami, kad Bažnyčią gali sukurti tik Dievas. Jis yra pagrindinis veikėjas. Jei Dievas neveiktų, visos mūsų pastangos nieko nereikštų.

Sekminės yra Bažnyčios gimimo sąlyga. Dievas pirmasis ėmėsi darbo, jis pirmasis kalbėjo ir tik dėlto apaštalai, o šiandien ir mes, galime darbuotis jo akivaizdoje ir skelbti jo darbus. Šis jo „kalbėjo“ – tai tikėjimo būtasis laikas, kuris tuo pat metu yra ir esamasis laikas. Dieve tai kas buvo, nuolat dabar yra ir visada bus ateityje. Dievas „kalbėjo“, reiškia – Dievas kalba. Tačiau kartu Dievas, kuris visuomet yra pradžia, nori ir mūsų dalyvavimo, nori, kad mes visa mūsų savastimi dalyvautume jo darbuose. Tad ir naujasis evangelizavimas – tai bendradarbiavimas su Dievu, tai buvimas su Dievu maldoje, buvimas su juo realiai esančiu tarp mūsų.

Dėl to ir malda, kuria pradedame šį Sinodo susirinkimą, tai ne tik formalumas, - pabrėžė Šventasis Tėvas, - bet liudijimas, jog mes suvokiame, kad visada Dievas pirmasis imasi iniciatyvos, kad mes Dievui negalime nurodinėti kas yra ir kokia turi būti Bažnyčia, kad mes tik galime bendradarbiauti su Dievu.

Iš čia kyla tai, ką vadiname lotynišku žodžiu „confessio“ – viešas tikėjimo išpažinimas, - sakė Popiežius ir priminė, jog tikėjimo išpažinime nuo pat pradžių glūdi ir kankinystės elementas. Išpažinti tikėjimą, reiškia sutikti su galima Kristaus skelbimo kaina, skelbti jį taip pat ir ten, kur gresia pavojai, kančia ir mirtis.

Tačiau, „confessio“ turi būti įvilktas į regimą rūbą, - tęsė Šventasis Tėvas. Tas rūbas tai „caritas“, meilė. Krikščionio širdis turi degti karšta liepsna, krikščionis viską aplink save turi uždegti Evangelijos ugnimi. Krikščionis negali būti atvėsęs. Tikėjimas manyje turi degti kaip meilės liepsna; turi virsti aistra, uždegančia ir mano artimą. Tokia yra evangelizavimo esmė, - sakė popiežius Benediktas. (Vatikano radijas)