Benediktas XVI prisimena Vatikano II Susirinkimą: „Lūžio hermeneutika yra absurdiška“

Benediktas XVI Šventojo Sosto dienraštyje „l’Osservatore Romano“ paskelbė pratarmę, parašytą knygai, kurioje surinkti jo pasisakymai Vatikano II Susirinkime, tuomet dar jauno teologijos profesoriaus, atvykusio į Romą kaip Bonos arkivyskupo kardinolo Fringso patarėjas.

Buvo puiki diena, kai 1962 metų spalio 11 dieną daugiau nei 2000 Susirinkimo tėvų įžengė į šv. Petro baziliką, pradėdami Susirinkimą. Ši konkreti diena pasirinkta todėl, kad 1931 metais Pijus XII ją dedikavo Marijos dieviškajai motinystei, paminint 431 metų Efezo Susirinkimą, kuriame Marija buvo pripažinta Dievo Motina, taip išreiškiant neišardomą ryšį tarp Dievo ir žmogaus Kristuje. Susirinkimą sušaukęs Jonas XXIII tokiu būdu norėjo pavesti jį Marijos gerumui ir globai.

Tai buvo nepaprastų lūkesčių metas, turėjo nutikti dideli dalykai, rašo Benediktas XVI, primindamas, kad beveik visada Susirinkimai buvo sušaukiami dėl konkretaus klausimo, į kurį turėjo atsakyti. O Vatikano II Susirinkimo atveju tokio klausimo nebuvo. Bet būtent todėl ore sklandė bendras pojūtis: krikščionybė, kuri kūrė ir teikė formą Vakarų pasauliui, atrodė vis labiau prarandanti savo jėgą, nuvargusi. Atrodė, kad ateitį lemia kitos dvasinės jėgos. Šis pajautimas, kad krikščionybė pasitraukė iš dabarties momento ir iš to kylančio uždavinio suvokimas gerai apibendrinamas žodžiu „aggiornamento - atnaujinimas“. Krikščionybė turi būti dabartyje, kad suteiktų formą ateičiai. Kad krikščionybė vėl taptų jėga, kuri kuria rytojų, Jonas XXIII sušaukė Susirinkimą nenurodydamas konkrečių klausimų ar programų. Toks buvo didumas ir tuo pat metu sunkumas uždavinio, kuris teko bažnytinei asamblėjai.

Be abejo, pavieniai episkopatai į didįjį sambūrį vyko su skirtingomis idėjomis. Belgijos, Prancūzijos, Vokietijos episkopatai turėjo labiausiai ryžtingas idėjas. Nors akcentų buvo daug, buvo keletas bendrų prioritetų. Viena iš pagrindinių temų buvo ekleziologija. Kita tema – liturgijos atnaujinimas, pradėtas jau Pijaus XII. Vokiečių episkopatas ypatingai pabrėžė ekumenizmą: bendras nacistinio persekiojimo iškentėjimas suartino katalikus ir protestantus, tai turėjo būti suprasta ir išskleista visoje Bažnyčioje. Prancūzams itin rūpėjo Bažnyčios ir modernaus pasaulio santykis arba vadinamoji „XIII schema“, iš kurios vėliau gimė Pastoracinė konstitucija apie Bažnyčią moderniame pasaulyje. Čia buvo paliesta Susirinkimo lūkesčio širdis. Bažnyčia, kuri dar baroko epochoje, plačiąja prasme, formavo pasaulį, nuo XIX amžiaus įžengė į vis akivaizdžiau negatyvų santykį su modernia era, ką tik prasidėjusia. Taip ir turėjo likti? Bažnyčia negalėjo žengti pozityvaus žingsnio naujais laikais? Už plataus išsireiškimo „šiandieninis pasaulis“ yra klausimas apie santykį su šiuolaikine era. Norint atsakyti būtinai reikia geriau apibrėžti tai, kas yra esmingo ir steigiančio modernioje eroje. Tai XIII schemai nepavyko. Nors Pastoracinėje konstitucijoje pasakoma daug svarbių dalykų „pasaulio“ supratimui, nepavyko duoti esminio išaiškinimo.

Netikėtai didžiosios modernybės temos buvo sprendžiamos ne Pastoracinėje konstitucijoje, o dviejuose mažesniuose dokumentuose, kurių svarba iškilo po truputį. Pirmiausia, tai Deklaracija apie religijos laisvę, rūpestingai paruošta daugiausia amerikiečių episkopato. Tolerancijos doktrina, kokia buvo išvystyta Pijaus XII, nebebuvo pakankama priešais filosofinės minties ir modernios valstybės savęs supratimo evoliuciją. Buvo kalbama apie laisvę pasirinkti ir praktikuoti religiją, taip pat ją keisti kaip teises, pamatines žmogaus laisvei. Giliąja prasme tokia samprata negalėjo būti svetima krikščioniškam tikėjimui, kuris pasaulyje pasirodė su siekiu, kad valstybė negali apspręsti tiesos ir reikalauti kokio nors kulto. Krikščioniškas tikėjimas reikalavo religinio įsitikinimo ir kulto praktikos laisvės, tuo nepažeidžiant valstybės santvarkos ir teisės: krikščionys meldėsi už imperatorių, tačiau jo negarbino. Šiuo požiūriu galima pasakyti, kad krikščionybė su savo gimimu įvedė pasaulyje religinės laisvės principą.

Kitas dokumentas, palaipsniui atskleidęs savo svarbą Bažnyčios santykiui su moderniu pasauliu, buvo Deklaracija apie Bažnyčios santykius su nekrikščioniškomis religijomis. Iš pradžių ji buvo sumanyta kaip deklaracija apie žydų ir krikščionių santykius, kas buvo būtina po holokausto siaubo. Tačiau tada Susirinkimo tėvai arabai pasiūlė pridėti keletą žodžių apie santykius su islamu, dar kiti – apie induizmą ir budizmą. Deklaracijoje kalbama apie dialogą ir bendradarbiavimą su religijomis, kurių dvasinės, moralinės ir kultūrinės vertybės turi būti pripažįstamos. Kita vertus, palengva šiame tekste išryškėjo vienas jo silpnumas: apie religija kalbama tik pozityviai, ignoruojant sergančias ir sutrikusias religijos formas, kurios istoriškai ir teologiškai turi didelių atgarsių.

Vyskupai, stodami Šventosios Dvasios mokyklon ir bendradarbiaudami tarpusavyje, negalėjo ir nenorėjo sukurti naujos, skirtingos Bažnyčios. Neturėjo nei tokio mandato, nei uždavinio. Susirinkimo tėvai turėjo balso teisę tik kaip vyskupai, sakramento dėka ir sakramentinėje Bažnyčioje. Todėl jie negalėjo ir nenorėjo sukurti skirtingo tikėjimo ar naujos Bažnyčios, tačiau juos suprasti giliau ir taip iš tikro „atnaujinti“. Todėl lūžio hermeneutika yra absurdiška ir prieštarauja Susirinkimo tėvų nusiteikimui ir valiai, pažymi popiežius. (Vatikano radijas)