Samir Khalil Samir. Islamo pasaulyje individuali laisvė menkai pažįstama

Jau aprimo islamiško pasaulio reakcija, kainavusi ne vieną gyvybę, prieš JAV sukurtą filmą „Musulmonų nekaltybė“ ir prieš prancūzų satyrinio leidinio publikuotas Mahometo karikatūras. Musulmoniško pasaulio reakciją paaiškina Samir Khalil Samir, Libane gyvenantis jėzuitas ir islamologas.

Pasa jo, pirmiausia reikia turėti galvoje, kad musulmoniškuose kraštuose išraiškos laisvė yra beveik nepažįstama sąvoka, nes juos valdo diktatoriški režimai, kurie slopina šią laisvę. Kai kas nors ką nors pasako ar padaro, visa bendruomenė jaučiasi įžeista ir reaguoja prieš kitą bendruomenę – prieš JAV filmo ar Prancūziją karikatūrų atveju. Tai absurdiška, bet suprantama, žinant, kad musulmonų bendruomenės dar neatskleidė ar neišbandė individualios sąžinės laisvės.

Kita vertus, į žodžius atsakoma žodžiais, į prievartą prievarta, tačiau nėra jokios teisės atsakyti prievarta į filmą. Taip, filmas buvo užgaunantis, banalus ir agresyvus. Agresyvumas etiškai žiūrint nėra geras dalykas, tačiau žmonės turi teisę užsipulti nors žodžiais – bent jau tol, kol nėra tai draudžiančio tarptautinio susitarimo.

Reikia taip pat žinoti, kad musulmonų pasaulyje jaučiama frustracija dėl atsilikimo, atsimenant, kad kažkada islamo šalys pirmavo matematikoje, astronomijoje, medicinoje ir kituose moksluose. Ir dėlto islamo pasaulis yra labai jautrus, nedaug reikia, kad įsižeistų.

Deja, yra žmonių, kurie naudojasi šiomis musulmonų emocijomis, sustiprintomis skurdo ir neišprusimo, kad nukreiptų ir motyvuotų juos prieš Vakarus. Vietoj to reikėtų žvelgti į dalykus su didesniu racionalumu, replikuojant į kaltinimus ir užsipuolimus tokiu būdu, kad išryškėtų jų neteisingumas ir melagingumas.

Vakarai vietoj to, kad ugdytų tokią nuostatą, bando riboti savo narių laisvę. Bet laisvė negali būti ribojama. Geriausia, kai pats žmogus išmoksta, kad provokacija ir dvasinė agresija yra nevaisingi. Nereikia riboti laisvės, tačiau reikia daugiau etikos.

Kita vertus, netiesa, kad tik Vakarai kritikuoja kitą, šiuo atveju islamą. Pats islamo pasaulis kasdien kritikuoja Vakarus. Problema yra būdas, kuriuo tai daro: apkalbėti ir sakyti netiesą nėra asmens laisvės dalis. Pavyzdžiui, islamas dažnai knygų pavidalu, taipogi mokyklinių, imamų lūpomis moko netiesos ir niekas nereaguoja. Kiekvieną dieną pareiškiama, kad Biblija yra iškraipyta ir falsifikuota, nors neturima jokių įrodymų. Sakomi neteisingi dalykai apie Jėzaus asmenį – taigi, žeidžia tai, kas mums, krikščionims, yra brangiausia. Tad musulmonai, kaip ir kiti, turi išmokti būti racionalesniais, o krikščionys – išmokti teisę argumentuotai atsakyti į kaltinimus.

Samir Khalil Samir pabrėžė, kad „racionalumo“ sąvoką naudoja popiežiaus Benedikto XVI nurodyta reikšme – neatsiskyrusį nuo etikos. Problema ta, kad Vakaruose racionalumas dažnai atsiskiria nuo etikos, o islame tikėjimas labai emocionalus, jam trūksta racionalumo. Tokiu būdu konfliktas tarp Vakarų ir islamo yra neišvengiamas. Tad reikia, kad Vakarų racionalumas būtų etiškesnis, o islamas racionalesnis. (Vatikano radijas)