Dvidešimt šeštasis eilinis sekmadienis

Jonas jam tarė: „Mokytojau, mes matėme vieną tokį, kuris nevaikščioja su mumis, bet tavo vardu išvarinėja demonus. Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“. Jėzus atsakė: „Nedrauskite jam! Nėra tokio, kuris mano vardu darytų stebuklus ir galėtų čia pat blogai apie mane kalbėti. Kas ne prieš mus, tas už mus! Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio“.

„Kas papiktintų vieną iš šitų tikinčių mažutėlių, tam būtų daug geriau, jeigu jam užkabintų ant kaklo asilo sukamų girnų akmenį ir įmestų į jūrą. Jei tavoji ranka gundo tave nusidėti, – nusikirsk ją! Verčiau tau sužalotam įeiti į gyvenimą, negu su abiem rankom patekti į pragarą, į negęstančią ugnį“. Ir jei tavoji koja veda tave į nuodėmę, – nusikirsk ją, nes geriau tau luošam įžengti į gyvenimą, negu su abiem kojom būti įmestam į pragarą. O jei tave gundo nusidėti tavoji akis, – išlupk ją, nes verčiau tau vienakiui įeiti į Dievo karalystę, negu su abiem akim būti įmestam į pragarą, kur jų kirminas nemiršta ir ugnis negęsta. (Mk 9, 38-43. 45. 47-48)

BŪTI SU JĖZUMI

Gali susidaryti įspūdis, kad evangelistas Morkus sąmoningai nori sumenkinti apaštalų įvaizdį…

Praėjusį sekmadienį skaitytoje Evangelijos ištraukoje girdėjome, kad mokiniai susilaukė Jėzaus priekaištų dėl kvailų ginčų, kuomet vienas kitam mėgino įrodinėti, kuris iš jų yra pats svarbiausias. Girdint šio sekmadienio Evangelijos žodžius, sunku atsikratyti minties, kad netgi po Jėzaus išaiškinimo situacija nė kiek nepagerėjo.

Girdint apaštalų nusiskundimą, niekaip neįmanoma suprasti, kuo jiems taip nepatiko žmogus, kuris Jėzaus vardu išvarinėjo demonus. Gal jis buvo viešas nusidėjėlis? Gal jis pats sau prisiskyrė visus nuopelnus? Gal elgėsi ne pagal Mokytojo nurodymus? Iš tiesų nebuvo nieko panašaus: minimas egzorcistas veikė Jėzaus vardu, ir tik Jam skyrė visus nuopelnus. Evangelistas, nevyniodamas žodžių į vatą, mums pateikia dvylikos apaštalų pretenzijas: „Mes jam draudėme, nes jis nepanoro eiti su mumis“…

Pasirodo, apaštalai, pradėję nuo tarpusavio ginčų apie savo tariamą svarbą, dabar susitelkė, ir jau kaip bendruomenė nukreipė visą savo energiją prieš žmogų, neprisidėjusį prie jų.

Iš tiesų šis apaštalų nepasitenkinimas tapo ir tam tikra ateities krikščionių gyvenimo išraiška, kai kelionę Jėzaus pėdomis, tikintieji įsivaizduoja ne kaip ėjimą su Jėzumi, bet ėjimą su „jais“. Bažnyčios istorijoje galima rasti nemaža pavyzdžių, kai Bažnyčia buvo pakeista tuo geru, bet šiuo atveju netinkamu žodeliu „mes“. Be abejo, mes esame Bažnyčios nariai, tačiau savo nuomonės negalime iškelti virš visų ir prabilti visos Bažnyčios vardu. Bažnyčios centre yra Kristus ir Bažnyčia visus veda pas Kristų, tuo tarpu atsiradusi pretenzija, kad „visi būtų kaip mes“, veda į tuščią ir liūdną savęs pačių garbinimą. Bendruomenė, reikalaujanti, kad visi sektų jos pavyzdžiu, kėsinasi savimi pakeisti Priskėlusįjį, netgi savo pasekėjų neveda pas Viešpatį, bet tik į savo bevaisę pirmenybę.

Kaip tik todėl Mokytojas iš Nazareto ir pasiūlė išsilaisvinimo kelią, kad būtų įveiktas papiktinimas, ir mokiniai patirtų priklausomybės Viešpačiui pilnatvę.

Visų pirma reikia pašalinti kliūtis pas Viešpatį ateiti kitiems, Jėzaus žodžiais tariant „mažutėliams“, nebūti papiktinimu jiems, trokštantiems tikėti, tegul ir ne visuomet taip, kaip tikėjimą išgyvename mes. Apskritai vertėtų pamėginti įvertinti savo, kaip krikščionių, gyvenimą, suprasti, ar jis žavi, pritraukia, sudomina, ar priešingai: atstumia, kelią pasibjaurėjimą mūsų artimiesiems. Šiuo atveju tenka kalbėti tikrai ne vien apie maldos gyvenimą ar tikėjimo praktiką. Krikščionio uždavinys yra kur kas didesnis: parodyti visiems Prisikėlusįjį ir savo pavyzdžiu atvesti pas Jį. Kažin, ar tikrai galėtume paliudyti, kad mūsų santykis su mirtį nugalėjusiu Viešpačiu, pasireiškiantis optimizmu, noru padėti, meile ir nuoširdumu, atsispindi mūsų kasdieniniuose darbuose?

Kito išsivadavimo – kur kas svarbesnio – reikia mums asmeniškai. Mums reikia išlaisvinti savo dvasią, pašalinti visas kliūtis, sulėtinančias mūsų asmeninę pažangą, drumsčiančias žvilgsnį ir verčiančias suabejoti siekiamu tikslu. Toks išsivadavimas įmanomas ne kapojant rankas ar kojas, bet veikiant Šventajai Dvasiai. Jėzaus minima ranka, kurią reikia nukirsti, veikiau reiškia mūsų troškimą turėti ir įsigyti, koja, su kuria tektų atsisveikinti, tikriausiai reikštų atitolimą nuo Jėzaus kelių, o akis, kurią reiktų išlupti, matyt būtų tai, kas žvelgia tik savo geidulius ir gyvenimo prasmės ieško ne Evangelijoje.

Paradoksalu, tačiau Jėzus tokius griežtus nurodymus davė ne tiems, „kitiems“, „mažutėliams“, bet saviesiems, tiems, kurie jaučiasi einą kartu… (mons A. Grušas)