Arkivyskupas Mamberti JTO Generalinėje asamblėjoje: teisinės valstybės pamatas

Rugsėjo 18 dieną Niujorke inauguruota 67-oji JTO Generalinė asamblėja. Rugsėjo 24-ąją aukšto lygio susitikime, kurio tema buvo „teisinė valstybė“, pasisakė Šventojo Sosto delegacijos vadovas arkivyskupas Dominique Mamberti, Popiežiaus valstybės santykių su valstybėmis sekretorius. Nuo rugsėjo 25 dienos prasidėjo bendrosios asamblėjos diskusijos.

Arkivyskupas Mamberti savo analizėje priminė Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos teiginį, jog itin svarbu, kad žmogaus teisės būtų saugomos teisinės valstybės. Kitaip tariant visi – ir fiziniai asmenys, ir nacionalinės bei tarptautinės institucijos turi būti pavaldūs įstatymui, teisingam ir visiems lygiam. Tačiau tam nepakanka nustatyti procedūras, kad normos būtų kuriamos demokratiškai ir tarptautinės bendruomenės pritarimo. Nepakanka ir formalios pagarbos, kad teisinė valstybė iš tikro veiktų.

Dabartiniam gyvenimui sudėtingėjant kuriama vis daugiau jį reguliuojančių normų, kurios taikomos ir interpretuojamos skirtingai, kartais prieštaringu būdu, taip keliant pavojų pačiam teisės tikrumui. Juridinė fragmentacija neretai atspindi dalines antropologines vizijas, silpninant vieningą asmens sampratą. Juridinė netvarka ir antropologinės redukcijos kompromituoja tai, kad turėtų būti kiekvienos santvarkos tikslas: žmogaus orumo gynimo užtikrinimas.

Jei nėra objektyvių kriterijų, kurie grindžia ir orientuoja teisėkūrą, teisinė valstybė rizikuoja tapti „taisyklių valdžia“, kuri, nors gali būti kuriama demokratiškai, lengvai tampa mažumos valios išraiška. Panašiai, teisinei valstybei pavojus iškyla, kai ji prilyginama tik paprastam ir nekritiškam įstatymų laikymuisi. Tokia nuostata gali nuslysti iki žmogaus orumo pamynimo, kaip liudija 20 amžiaus totalitarizmo patirtis.

Ir priešingai, pilna ir vieninga žmogaus samprata užtikrintų stabilumą ir tikrumą juridinių santykių, kurie kuriami bendruomenės viduje per taisykles ir institucijas.

Sakant „teisinė valstybė“ žodis „teisinė“ turėtų būti suvokiamas kaip „teisingas“. Tačiau kas yra teisinga, kokia teisingumo samprata galėtų tapti teise? Atsakymas į šį klausimą nėra ir niekada nebuvo lengvas ar paprastas praeityje, o šiandien jis sudėtingesnis nei bet kada.

Tačiau čia gali pagelbėti Visuotinė žmogaus teisių deklaracija, jos kontekstas. Ši deklaracija yra ilgo proceso rezultatas, prasidėjęs su graikų filosofinės kultūros integracija su romėnų juridine kultūra, vėliau prisijungiant hebrajiškai-krikščioniškai išminčiai, kanonų teisei, viduramžių žydų, arabų ir krikščionių filosofų įdirbiui, iliuminizmo filosofijai, 18 amžiaus revoliucijų politinėms pasekmėms. Taip kristalizavosi žmogaus teisių statutas, priimtinas ir kitoms, ne europietiškoms kultūroms, kuris po tragiškos pasaulinių karų patirties tapo tarptautinės bendruomenės kertiniu akmeniu ir teisėtos politinės bei juridinės veiklos kriterijumi.

Visuotinėje žmogaus teisių deklaracijoje taip pat kalbama apie „tikėjimą“ žmogaus teisėmis. Paprastai žodis „tikėjimas“ kalba apie transcendenciją, kuri nepriklauso nuo pojūčių ar susitarimų. Tačiau ją apčiuopti gali ir protas, klausinėdamas apie žmogaus ir visatos egzistencijos prasmę, apie solidų teisės pamatą. Protas gali suvokti egzistenciją žmogiškos prigimties, esančią anksčiau ir viršiau už visas teorijas ir socialines konstrukcijas. Šia prigimtimi niekas neturėtų manipuliuoti.

Asmuo nėra tik laisvė, kurianti save pačią. Žmogus nesukūrė savęs. Jis yra intelektas ir valia, bet taip pat prigimtis ir jo valia yra tvarkinga tada, kai gerbia prigimtį ir priima save tokį, koks yra. Taip yra realizuojama žmogaus laisvė ir galima kalbėti apie teisinę valstybę. Nepakanka pragmatiškos ar funkcionalios perspektyvos. Reikia pripažinti asmens transcendentinį orumą ir per tokią prizmę interpretuoti JTO dokumentuose kodifikuotas žmogaus teises.

Ir priešingai, be tokios asmens sampratos yra įmanoma formaliai demokratiškai priimti sprendimus, kurie galiausiai tarnaus interesams, o ne asmenims.

Asmens orumo principas nedalomai siejasi su kitomis pamatinėmis žmogaus teisėmis. Viena iš jų yra religijos laisvė – laisvė ieškoti atsakymo į mūsų egzistencijos prasmę ir atsiverti transcendencijai pavieniui arba su kitais. Religijos laisvė yra teisė ieškoti tiesos religinėje srityje, be išorinės prievartos. Tokia laisvė yra vienas iš teisinės valstybės pamatų. (Vatikano radijas)