Arkivyskupas Mulleris. Mano patirtis su išsilaisvinimo teologija

Rugsėjo 22 dieną Tikėjimo mokymo kongregacijos prefektas Gerhardas Mulleris Peru Katalikiškame universitete priėmė garbės daktaro laipsnį. Čia vokiečių teologas skaitė paskaitą „Mano patirtis su išsilaisvinimo teologija“.

Arkivyskupas Mulleris pasakojo, jog jam išsilaisvinimo teologija pirmiausia asocijuojasi su vienu iš jos kūrėju Gustavu Gutierrezu. 1988 metais jam, kartu su kitais jaunais vokiečių ir austrų teologais, teko lankytis Peru ir klausyti Gutierrezo vedamo seminaro. Tuo metu jis pats jau du metus dėstė dogmatinę teologiją.

Išsilaisvinimo teologija tuo metu buvo vertinama įvairiai. 1984 ir 1986 metais Tikėjimo mokymo kongregacija, tuo metu vadovaujama dabartinio popiežiaus Josepho Ratzingerio, buvo išreiškusi kritinių pastabų. Kiti išsilaisvinimo teologijai prikišo naivų artumą marksizmui, paverčiant krikščionybę politine programa.

Tačiau pirmas dalykas, kurį seminare paaiškino Gustavas Gutierrezas, kad yra kalbama būtent apie teologiją, o ne politiką. Savo teologiją jis taipogi atskyrė nuo Bažnyčios socialinės etikos, kuri remiasi prigimtiniu įstatymu, subsidiarumo ir solidarumo principais, ir siekia jų pagrindu apibrėžti teisingą valstybę. Tuo tarpu išsilaisvinimo teologija žvelgia į pasaulį pro Dievo Apsireiškimo kaip gelbėtojo ir žmogaus išlaisvintojo prizmę.

Ji klausia: kaip galima kalbėti apie Dievą tam, kuris neturi ko valgyt; apie gyvenimą tam, kuris neturi priėjimo prie medicinos ar švietimo paslaugų, kuris yra už socialinio ir kultūrinio gyvenimo ribų ir vertinamas kaip pavojus ir svoris turtingos mažumos gyvenimo būdui. Šie vargai nėra anoniminė masė. Kiekvienas iš jų turi veidą. Kaip jam kalbėti apie Dievo meilę ir jo nepaprastą žmogišką orumą, atspindintį patį Dievą?

Lankantis Peru, jam teko iš arti sutikti tuos, kuriems išsilaisvinimo teologija buvo skirta, pasakojo arkivyskupas Mulleris: teko pagyventi ir padirbėti tarp Limos priemiesčio lūšnyno gyventojų, vėliau tarp skurdžių valstiečių; dažnai grįžti tarp jų keliolikos metų laikotarpyje. Ši patirtis pakeitė pačią teologinę perspektyvą: jei anksčiau pirmavo teorija, o vėliau praktika, tai Peru išmoko principo „pamatyk, įvertink, veik“.

Anot arkivyskupo Mullerio, kalbėdamas apie išsilaisvinimo teologiją jis neturi jokios intencijos įtikti progresistams Bažnyčioje ar, priešingai, nebijo pasirodyti kaip tas, kuriam trūksta ortodoksijos. Gustavo Gutierrezo teologija, iš kurio kampo bežiūrėtum, yra ortopraksija ir moko krikščionį koks veikimas kyla iš jo tikėjimo.

Išsilaisvinimo teologija remiasi giliu dvasingumu: Kristaus sekimu, susitikimu su Dievu maldoje, dalyvavimu prispausto ir pavergto žmogaus gyvenime, įsiklausymu į jų šauksmą gyventi laisvai ir pagal Dievo vaikų orumą. O tai reiškia įsipareigojimą žmogaus teisėms, kultūriniam ir politiniam demokratiniam gyvenimui.

Gustavui Gutierrezui įtaką padarė kita, XVI amžiaus figūra – dominikonas Baltramiejus De las Casas, kuris atvyko į Ispanijos karūnai pajungtas Amerikos teritorijas. Atrodo, kad Las Casas atvyko į Ameriką kaip nuotykių ir fortūnos ieškotojas. Vietoj to atrado vergų ir šeimininkų išnaudotojišką režimą. Vietoj Dievo karalystės, kur visi yra broliai ir seserys, atrado visiškai beteisius indėnus, prieš kuriuos galima panaudoti bet kokią agresiją. Reikėjo šiek tiek laiko, kol Las Casas jų veiduose atpažino Jėzų, bet kai tai įvyko, jis tapo vienu iškalbingu jų gynėju.

Tam jis turėjo iš naujo apmąstyti krikščioniškos misijos prasmę: Jėzus siunčia mokinius skelbti išgelbėjimo ir visų žmonių išlaisvinimo. O tai visiškai priešingas dalykas kolonijiniam ir imperiniam režimui su religine priedanga. Negalima vardan Kristaus užkariauti žemes ir pavergti jų gyventojus save krikščioniška pavadinusiai valstybei.

Las Casas įvardija paprastą ir tikrąjį pasibaisėtinų neteisybių, kurias padarė ispanų užkariautojai, save vadinę krikščionimis, motyvą: tai godumas, troškimas praturtėti, auksas. Ne veltui viena iš Gutierrezo knygų vadinasi „Dievas arba auksas“ ir joje primenamas Jėzaus perspėjimas, kad niekas negali tarnauti Dievui ir mamonai.

Šiandien, anot arkivyskupo Mullerio, mes didžiuojamės savo humanizmu, atsiribojame nuo kolonializmo, mums patinka galvoti, kad XVI amžiuje būtume stoję prieš išnaudotojus Las Casas pusėn. Tačiau, nors istorinės aplinkybės ir labai pasikeitusios, pasirinkimas tarp aukso ir Dievo, pinigų ir artimo meilės kyla kiekvienam žmogui ar bendruomenei. Daug yra jau kalbėta, kaip mažos interesų grupės išnaudoja ištisas valstybes savo godumui. Peru nuskambėjo atvejis, kai 11 milijonų dolerių paskolinę asmenys gavo 58 milijonus pelno. Netiesa, kad rinka savaime kiekvienam ar bent daugumai atneš gerbūvį. Priešingai, nuo moralės ir dvasingumo atskirtas kapitalizmas ir ekonominis liberalizmas tapo terpe žmogaus godumui, už kurį mokama vargšų sveikata ir priešlaike mirtimi, visų Dievo duotų galimybių praradimu.

Būtent išsilaisvinimo teologija, gerai suvokta, Dievo kaip išgelbėtojo, išlaisvintojo ir žmogaus tobulintojo samprata yra geriausias atkirtis marksistinei religijos kritikai: netikra yra jos iškelta dilema tarp gero gyvenimo šiame pasaulyje ir išgelbėjimo kitame, tarp malonės ir žmogaus veiksmo. (Vatikano radijas)