Popiežiaus kalba sekmadienio vidudienį. Ne išdidumas, bet meilė ir nuolankumas

„Keliaudami su šv. Morkaus Evangelija, praėjusį sekmadienį pradėjome antrąją dalį, kalbančią apie paskutinę Jėzaus kelionę į Jeruzalę, į jo misijos viršūnę“, - sakė Popiežius sekmadienio vidudienį į Kastelgandolfo vasaros rezidencijos kiemą susirinkusiems keturiems tūkstančiams maldininkų. „Po to kai Petras, mokinių vardu išpažino tikėjimą Mesiju, Jėzus pradėjo atvirai kalbėti apie tai kas jo laukia. Evangelistas 8, 9 ir 10 skyriuose perteikia tris Jėzaus kalbas apie mirtį ir prisikėlimą. Jose Jėzus kiekvieną kartą vis aiškiau kalba apie laukiantį likimą ir apie jo būtinumą. Šio sekmadienio Evangelijos skaitinyje girdėjome antrąją tų kalbų. Jėzus sako: „Žmogaus Sūnus – taip jis save vadina - bus atiduotas į žmonių rankas, ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels“ (Mk 9,31). Tačiau „mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti“ (32)“.

„Iš tiesų, skaitydami šią Morkaus pasakojimo dalį, aiškiai matome, kad Jėzų ir mokinius skiria didžiulis atstumas, kad jie komunikuoja skirtingais dažniais; mokiniai arba išvis nesupranta savo mokytojo kalbų arba jas supranta tik labai paviršutiniškai. Petras, ką tik išpažinęs tikėjimą į Jėzų, tuoj pat ima jam priekaištauti kodėl jis kalbąs apie atstūmimą ir mirtį. Po antrosios kalbos apie artėjančią kančią, mokiniai ima tarpusavy ginčytis kuris iš jų didžiausias (plg. Mk 9,34), o po trečiosios Jokūbas ir Jonas sako norį sėdėti Jėzaus dešinėje ir kairėje, kai jis pasieks savo šlovę (plg. Mk 10,35-40). Yra ir kitų ženklų, bylojančių apie šitą atstumą: mokiniai nesugeba pagydyti epilepsija sergančio jaunuolio, bet Jėzus vėliau jį pagydo maldos galia (plg. Mk 9,14-29); arba kai pas Jėzų atnešami vaikai, mokiniai draudžia tai daryti, bet Jėzus liepia leisti mažutėliams pas jį ateiti, nes tokių yra Dievo karalystė (plg. Mk 10,13-16)“.

„Ką mums visai tai sako?“ – klausė Popiežius. „Pirmiausia tai priminimas, kad Dievas vadovaujasi kitokia logika, negu mes. Jau pranašo Izaijo lūpomis jis apreiškė, kad jo mintys – ne mūsų mintys ir mūsų keliai – ne jo keliai (plg. Iz 55,8). Dėl to Viešpaties sekimas reikalauja labai giliai atsiversti, keisti mąstymo ir gyvenimo būdą, atverti širdį, klausyti, leistis perkeičiamiems viduje. Didžiausias skirtumas tarp Dievo ir žmogaus yra tas, kad Dieve visai nėra išdidumo, nes Dievas yra visiška pilnatvė, mylintis ir dovanojantis gyvybę. Mumyse, žmonėse, išdidumo labai daug ir dėl to mums reikalingas budrumas ir nuolatinis apsivalymas. Mes, būdami maži, norime atrodyti dideli, o Dievas, kuris yra tikrai didis, nebijo nusižeminti ir būti paskutinis. Mergelę Mariją, kuri geriausiai suprato Dievo mintis, pasitikėdami prašykime, kad mokytų mus ištikimai sekti Jėzų meilės ir nuolankumo keliu“. (Vatikano radijas)