„Kokiu būdu diakono tarnystė, neseniai atkurta, siuntime evangelizuoti randa vieną
iš savo tapatybės turinių“, klausiama paruošiamajame Vyskupų Sinodo naujajam evangelizavimui
dokumente.
Nuolatinė diakonystė, kurion gali stoti ir vedę vyrai, katalikų
Bažnyčioje atnaujinta labai neseniai, po penkiolikos amžių pertraukos. Daugiausia
diakonų yra JAV, Italijoje ir Vokietijoje. Katalikiško savaitraščio „Settimana“ puslapiuose
Italijos diakonų bendruomenės pirmininkas Enzo Pertolino apsvarsto diakonatą (kuris,
beje, kuriamas ir Kauno arkivyskupijoje) požymius ir raidą Italijoje.
Bažnyčia
Italijoje nuolatinę diakonato tarnystę, sekdama Vatikano II Susirinkimu, gražino 1971
metais, pramatydama, kad diakonai dirbs mažose bendruomenėse, tarsi parapijų atšakose.
Viena vertus, buvo daug entuziazmo, įdomių idėjų ir eksperimentų, pirmenybę
teikiant tarnavimui tarp stokojančių, tai, kita vertus, dar trūko rimto bažnytinio
ir teologinio apsvarstymo apie diakonato reikšmę, tapatybę ir funkcijas, pastangų
suprasti malonę, kurią per nuolatinį diakonatą gauna visa Bažnyčia.
Vyskupijos
į nuolatinį diakonatą žvelgė skirtingai, vienos atviriau, kitos atsargiau. Diakonystės
samprata svyravo tarp dviejų kraštutinių pozicijų, dėl ko kildavo ir konfliktų: vieni
pabrėžė, kad tai pasauliečių tarnystė, turinti esminių skirtumų nuo kunigystės ir
vyskupystės, kiti, priešingai, siekė diakonatą įsprausti į labai siaurus klerikalinius
rėmus. Tretiems už vis labiau rūpėjo pragmatiniai aspektai: be didesnių diskusijų
apie diakonato sakramentinę prigimtį panaudoti diakonus betarpiškiems vyskupijos poreikiams.
Nuo Vatikano II Susirinkimo Italijoje, anot Enzo Pertolino, užaugo trys diakonų
kartos, kurios skiriasi savo sielovadiniu profiliu.
Kaip minėta, pirmoji diakonų
karta labai daug dėmesio skyrė tarnavimui stokojantiems, jų vizija rėmėsi ašimi „Bažnyčia-Eucharistija-artimo
meilė“. Jei ši karta tikrai daug padarė dėl vargšų, jai trūko solidžios formacijos.
Daug priklausė nuo to, kaip vyskupijos priėmė diakonato tarnystę ir kiek stengėsi
ją formuoti.
Po dešimties metų, nuo 1980-ųjų, iškilo nauja diakonų karta,
jau išklausiusių specialius kursus ar formacijos programas. Šiuo periodu diakonai
įgijo gerą kultūrą, tačiau susilpnėjo jų įsipareigojimas stokojantiems, misionieriškas
spontaniškumas, natūralus pirmajai kartai.
Trečioji nuolatinių diakonų karta,
nuo 1990 metų, turi geriau subalansuotą formaciją. Kalbant apie jų veiklą, tai tampa
vis labiau įprasta, kad jie vykdo liturgines funkcijas ten, kur kunigų trūksta. Tai,
vėlgi, reiškia mažesnį tiesioginį dėmesį vargšams ir artimo meilės darbams.
Šiandien
nuolatinis diakonatas jau turi pilną „pilietybę“ Bažnyčioje Italijoje ir yra sritis,
kurioje pašaukimai augo itin stipriai. Šiuo metu dirba 3900 nuolatinių diakonų, dar
apie 1600 atlieka formaciją. Tik 10 iš 227 Italijos vyskupijų tokių diakonų neturi.
97 procentai nuolatinių diakonų yra susituokę ir 93 procentai dirba pagal
profesiją (7 procentai dirba diakonais visą dieną). Dažniausiai diakonystės keliu
pasukta po veiklos parapijoje, kurioje kartu dalyvauja žmona ir vaikai.
Šiuo
metu diakono formacijoje, pasak Enzo Pertolino, galima išskirti tris akcentus. Kartais
akcentuojamas dvigubas sakramentiškumas, kurį diakonas gauna per šventimus ir per
santuoką. Kitas akcentas: diakonas yra bendruomenės tarnas irt tuo pačiu – sutuoktinis
bei tėvas. Trečiu atveju pačiam diakonui leidžiama, pagal jo asmeninį polinkį, pasirinkti
formacijos kryptį: galbūt jis nori atsidėti kalinių ar ligonių lankymui, galbūt sužadėtinių
ruošimui, galbūt benamių ar imigrantų globai.
Enzo Pertolino perspėjo ir apie
pavojus diakonams – apsnūdimą, aptingimą, bet taip pat sterilią formaciją, kuri neteikia
dvasinio pagrindo ir orientacijos realiuose gyvenimo pasirinkimuose, saugų ritualizmą
ar susireikšminimą galint nešioti liturginius rūbus ar stovėt šalia vyskupo. (Vatikano
radijas)