Kun. Algirdas Toliatas. Šventovės nekonkuruoja su parapijomis, tačiau jas gaivina

Šiomis dienomis Romoje vyko X Europos Marijos šventovių delegatų suvažiavimas. Iš Lietuvos jau ne pirmą kartą tokiame suvažiavime dalyvauja kun. Algirdas Toliatas, šv. Pilypo Nerio oratorijos Vilniuje narys. Kviečiame pasiklausyti jo pasakojimo apie tai, koks yra šventovių vaidmuo ir ko jose žmogus ieško.

Kun. Algirdas Toliatas: Rugsėjo 19-20 dieną vyko X Europos Marijos šventovių tinklo susitikimas, kurio tikslas yra suburti šių šventovių rektorius tam, kad pasidalinti pastoracine patirtimi, pagilinti teologines temas, kaip geriau priimti piligrimus, kita vertus, užmegzti maldos ir bičiulystės ryšius tarp šventovių. Ši idėja kilo prieš 10 metų. Lurdo vyskupas Jacques Perrier su keliomis svarbiomis šventovėmis – Fatima Portugalijoje, Saragosa Ispanijoje, Loreto Italijoje – nusprendė, kad būtų gerai organizuoti šiuos susitikimus ir sugalvojo modelį, kad galėtų būti išrinkta 15 Europos šventovių: tiek, kiek buvo Rožinio slėpinių tuo metu.

Šitaip šie susitikimai prasidėjo. Vėliau gi, Jonui Pauliui II praplėtus slėpinių sąrašą ir pridėjus šviesos slėpinius, Europos Marijos šventovių tinklas nusprendė, kad ir jis galėtų prasiplėsti iki 20 šventovių.

Žinoma, problema nuo pat pradžių buvo kaip visus pakviesti ir kartu neišsisklaidyti, neprarasti galimybės kartu dirbti, kad (sambūris) netaptų per didele našta, nes jeigu kiekviena Europos valstybė pristatytų po vieną ar po kelias šventoves, ta našta taptų nepakeliama. Todėl nuspręsta likti prie 20 šventovių.

Kai kuriais atvejais pasirinkimas yra aiškus, jei egzistuoja nacionalinė šventovė, bet mūsų šalyje, Lietuvoje, neturime vienos nacionalinės šventovės, tačiau turime daug gražių ir prasmingų šventovių - Aušros Vartus, Šiluvą, kitas. Nebuvo rinktasi ta prasme, kad viena šventovė geresnė už kitą. Reikėjo padaryti darbo grupę, kuri pristatytų visą šalies realiją.

Šiais metais buvo pakviesti ir kitų didžiųjų, ne tik Europos šventovių atstovai. Šiais metais turėjome svečių iš Indijos – Velankanni, iš Vietnamo – La Vango, Brazilijos - Aparecida, Afrikos – Kibeho, Meksikos - Gvadalupės šventovių.

Kodėl žmonės vyksta į šventoves, kodėl jos traukia, kodėl nori kažko kitko, kuo šventovės skiriasi nuo kitų bažnyčių?

Kun. Algirdas Toliatas: Labai dažnai Marijos šventovės pritraukia daug piligrimų – labai įvairių. Vieni galbūt beveik atsitiktinai sužino, kad yra lankytina, turistinė vieta ir atvažiuoja pasižiūrėt. Daug kas yra girdėjęs apie Lurdą, apie Lurdo vandenis, baseinus. Kai kurie atvažiuoja vien tam, kad galėtų juose pasinardint, atsigert to vandens, uždegti žvakę. Dažnai tai būna žmonės, kurie neturi daug bendrų dalykų su Bažnyčia, būna nepraktikuojantys. Ir kartais apsilankymas šventovėse visai pakeičia žmogaus gyvenimą ir jo santykį su Dievu. Kartais, ypač Europos šalyse, paliestose pasaulietiškumo, šventovės tampa žmogaus grįžimo link Bažnyčios keliu.

Šventovės yra tokios vietos, kuriose paprastai yra skiriamas didelis dėmesys žmogų sutikti, priimti, išgirsti. Dažnai žmonės atvažiuoja su savo problemom ir bėdom, kurių galbūt nedrįsta išsakyti savo parapijoje, ne visada žino, kur nueit, kad būtų išklausyti ir suprasti. O šventovėse visada yra didelis pasirinkimas ir galimybė atlikti išpažintį, užduoti klausimus, galbūt ir nepatogius. Kai kurie ateina į šventovę prispausti didelių bėdų, tarsi griebdamiesi šiaudo, ligos ar praradimo atveju, kai nebėra kur kreiptis. Ir žmogus šaukiasi Dievo, ieško tam ypatingos vietos ir dažnai papuola į Marijos šventoves – ar Aušros Vartai, ar Šiluva, ar kitos Marijos šventovės, kur žmonės bėga tos pagalbos ir galbūt labiau gali jos surasti, (ten) būna daugiau kunigų, laukiančių, pasiruošusių, būna parengtos struktūros, kaip kad Šiluva, kurioje yra puikiai išvystyta visa piligrimų priėmimo, išklausymo, palydėjimo struktūra.

Paprastai tos vietos tampa maldos ir dvasingumo oazės, grįžimo link Dievo oazės. Galbūt todėl žmonės atvažiuoja į šventoves. Bet ne tik nutolę nuo Bažnyčios. Taip pat ir tie, kurie jau yra atradę, jau žino, kurie nori atvažiuoti jau sąmoningai suvokdami kokią vietą Dievas užima jų gyvenime ir nori skirti dieną ar dvi Dievui, maldai, apmąstyt savo gyvenimą, kaip mini rekolekcijose, ir šventovės būna labiausiai pasiruošusios žmogų priimti ir palydėti šiame kelyje.

Kiek metų Aušros Vartų šventovė dalyvauja Europos marijinių šventovių sambūryje, ar turite planų susitikti Lietuvoje?

Kun. Algirdas Toliatas: Aušros Vartai dalyvauja penktus metus ir prieš keturis metus organizavome susitikimą Vilniuje. Šventovių atstovai buvo atvažiavę pas mus, pasidalinti mūsų patirtimi, tuokart aplankėme ir Kryžių kalną, ir Šiluvą, stengėmės atskleisti ir parodyti ką mes turime, Aušros Vartų šventovę, pasidalinti patirtimi mūsų, kaip rytų (Europos) valstybės, kuri iškentėjo ir perėjo sovietinio bloko išbandymą ir sunkumus. Tad tokį susitikimą jau esame turėję ir galbūt tai nėra paskutinis. Žinoma, galbūt nebuvo apie tai pakankamai kalbėta, informuota, nebuvome subrendę didesnei bendradarbystei, kas būtų labai gražu. Nes kai galvoju apie įvairias Marijos šventoves Lietuvoje, kiekviena iš jų turi savo specifiškumą, grožį ir prasmę. Kartais yra pagunda priešpastatyti – kuri šventovė yra svarbesnė: gražesnė, kurioje Dievo Motina galingesnė, kuri labiau reprezentuoja mūsų šalį. Bet iš tiesų mūsų jėga yra vienybėje. Visos šventovės viena kitą papildo. Turime didžiulį lauką, kuriame galėtume išplėsti mūsų bendradarbiavimą, kuris galėtų būti labai vaisingas ir reikalingas visai Lietuvai.

Marijos šventovė šaliai arba vyskupijai yra didžiulė malonė, kuri duodama neveltui. Bet kaip ir kiekviena malonė, ji turi būti atrasta kaip malonė. Dažnai atsitinka, kad yra priešpastatoma šventovė ir parapija, tarsi būtų kažkokia konkurencija tarp šių dviejų. Bet iš tiesų ne tik nėra konkurencijos, bet ir būtinybė bendradarbiauti, kadangi ne žmogus ir net ne Bažnyčia nusprendė, koks yra Marijos vaidmuo Bažnyčioje ar Išganymo istorijoje, tai nusprendė pats Dievas. Pats Dievas išrinko Mariją ne tik kaip kažkokį tunelį Jėzaus Kristaus atėjimui, ji taip pat yra dalininkė viso Išganymo ir kelio. Dievas panorėjo, kad Marija būtų pirmoji iš mūsų, ne tik kaip pavyzdys, kad mes galėtume visi kartu atrasti su ja savo dievišką įsūnystę. Marija mums yra būtinybė. Tad šventovė yra ta vieta, kur parapijos žmonės gali atrasti savo krikščionišką ir žmogišką identitetą, ir grįžę į savo parapijas būti daug labiau aktyvesni. Tad (parapijos ir šventovės) bendradarbiavimas turėtų būti labai vaisingas, jei jis yra atrastas kaip malonė. O jeigu ne, tai šėtonas to ir tenori – skaldyti ir valdyti, sukiršinti ir supriešinti. Ir žinoma, mes, žmonės silpni, čia suklumpame ir pradedame, kaip ir Jėzaus mokiniai, peštis dėl vietų, kuris yra svarbesnis ir kuris bus pirmesnis, nors iš tiesų tai laiko švaistymas. Tokiu būdu prarandame Dievo duotą malonę.

Gal kas labiau už kitus dalykus įsiminė dabar Romoje vykusioje jūsų konferencijoje?

Kun. Algirdas Toliatas: Kiekvienas susitikimas turi vieną temą ir šis susirinkimas buvo skirtas 50 metų nuo Vatikano II (Susirinkimo) pradžios ir norėjosi peržvelgti kokie yra Susirinkimo vaisiai būtent Marijos šventovių praktikoje ir patirtyje, ką atradome, ką supratome, kaip keitėmės, ką mums tai davė, kokios klaidos ir kas yra taisytina. Kalbėjo Lurdo vyskupas, Fatimos rektorius pristatė liturginius pasikeitimus.

Vienas iš svečių buvo Popiežiškosios keliaujančiųjų ir migrantų tarybos pirmininkas kardinolas Antonio Maria Vegliò. Jis pasistengė pristatyti Vatikano viziją. Ypatingai kalbėjo apie liaudišką pamaldumą ir kaip šis pamaldumas buvo integruotas Vatikano II (Susirinkimo) metu. Viena vertus, apie jį buvo kalbama tarsi nedaug, kita vertus pateiktos mintys, nuorodos kaip semtis iš tos daugiametės žmonių patirties ir tradicijos, kartu atsijojant tuos elementus, kurie sunkiai suderinami su krikščionybe. Tos pastangos buvo pristatytos, su pavyzdžiais: kaip atsijot pelus nuo grudų, kaip kultivuot tai, kas yra gražu ir prasminga. Kaip tas paprastas žmogiškas religingumas gali tapti dirva giliam įkrikščioninimui.

Kartais norėtume išrauti visa tai, kas lygtais neatitinka standartų, tiesioginių bažnytinių reikalavimų, o šventoves dažnai ateina žmonių kurie tiki truputėlį viskuo – reinkarnacija, joga... Šventovės pritraukia ne tik krikščionis, bet ir kitas religijas. Lietuvoje neturime daug tokios patirties, bet yra daug kitų marijinių šventovių, kurios pritraukia daugybę kitų religijų žmonių, induistų ar musulmonų. Žmonės ateina gal ne tokiam teoriniam dialogui, kiek maldai. Tad šventovė yra brandos ir evangelizacijos vieta: vieniems suvokimo (apie krikščionybę), o paties krikščionims savo tikėjimo pagilinimo vieta.

Kardinolas akcentavo tai, kas itin svarbu šventovėje - priėmimą. Šventovės turi būti klausymo vietos, ne šiaip klausymo, bet įsiklausymo į aktualius žmonių klausymus ir problemas. Tai reiškia, kad reikėtų duot ne tik nuo seno žinomus atsakymus, priimti žmogaus problemas jų neredukuojant, neduot lengvų ir paprastų atsakymų, pasiduodant sinkretizmui. Reikia stengtis žmogui suteikti gilius atsakymus ar bent jau pasistengti, kad pats žmogus eitų brandos ir ieškojimo keliu.

Šventovės buvo pristatytos kaip tokia vieta, kur žmogus atėjęs gali atrasti naujai savo gyvenimo irt kelionės tikslą, iš naujo jį apsvarstyti. Tai gal ir yra gražiausia apibendrinanti minstis: palydėti žmones tame jų gyvenimo kelyje, jų gyvenimo prasmės ieškojimo kelyje. Sužadinti tai, kas yra užmiršta, apdulkėję, naujais pristatyti ir sudaryt galimybę pažvelgti žmonėms į tai, kas jie yra. (Vatikano radijas)