Kapucinų Generaliniu definitoriumi primą kartą išrinktas turkas

Romoje posėdžiaujanti Mažųjų brolių kapucinų Generalinė kapitula artėja prie pabaigos. Šeštadienį rugsėjo 22 dieną bus paskutinė kapitulos diena. Likusiomis dienomis 84-oje Generalinėje kapituloje vyksta gan intensyvus balsavimas dėl peržiūrėtos vienuolijos konstitucijos. 169 Generalinės kapitulos nariai per rinkimus Generalinio ministro pareigose patvirtino Šveicarijos kapucinų provincijos narį, t. Mauro Joehri. Kapucinų vyresnysis gimė Bivio vietovėje, Graubiundeno kantone Šveicarijoje 1947 metų rugsėjo 1 dieną. Teologas, buvęs Kūro universiteto rytų Šveicarijoje docentas t. Mauro Joehri vadovauja ordinui nuo 2006 metų.

Kapitula taip pat išrinko devynis pagrindinius jo bendradarbius ir patarėjus, vadinamuosius Generalinius definitorius. Pirmą kartą kapucinų istorijoje generaliniu definitoriumi buvo išrinktas turkų kilmės kapucinas, t. Pijus Murat iš Prancūzijos provincijos.

Kun. Pijus Murat gimė Izmire, vakarų Turkijos mieste, buvo priimtas į kapucinų ordiną 1981 metais ir įšventintas kapucinų kunigu 1985 metais. Priklausydamas Prancūzijos provincijai, tapo jos vyresniuoju, o tai leido jam dalyvauti kapucinų Generalinėje kapituloje, kuri darbus pradėjo Romoje rugpjūčio 18 dieną ir juos užbaigs, kaip minėta, šį šeštadienį.

Viename pokalbyje t. Pijus Murat papasakojo, kad į kapucinus stoti apsisprendė kai Stambule perskaitė šv. Pranciškaus gyvenimą.

Pirmieji kapucinai į dabartinės Turkijos teritoriją atvyko 1551 metais. Dviejų brolių bandymas įsikurti Osmanų imperijos sostinėje baigėsi nesėkme, jie buvo priversti išvykti. 1587 metais Generalinės kapitulos siuntimu į Konstantinopolį išvyko kiti 4 broliai, tarp kurių buvo ir šv. Juozapas iš Leonesos. Tačiau šis žygis irgi buvo nesėkmingas. Du broliai mirė nuo maro, o būsimas šventasis Juozapas, be leidimo peržengęs Osmanų imperijos sultonų Topkapi rūmų slenkstį buvo už tai nubaustas ir tris dieną kabėjo vieną ranka ir koja pririštas prie balkio. Išlaisvintas, jis sugrįžo į Italiją. Trečias kapucinų žygis į Osmanų imperiją buvo sėkmingas. Užtariant Prancūzijos karaliaus ministrui kardinolui Richelieu ir laiminant Popiežiui, Sultonas leido keturiems kapucinams įsikurti suteikdamas visišką judėjimo laisvę. Kapucinų vienuoliai darbavosi Konstantinopolio katalikiškame Galatos kvartale, kur įkūrė mokyklą, įgijo vietinių pasitikėjimą ir netrukus paplito visoje šalyje. Kapucinų apaštalavimui talkino jų pačių gyvenimo stilius, ypač turkams imponavęs griežtas asketizmas, o taip pat jų medicinos žinios. Iš Stambulo kapucinai veržėsi toliau į rytus.

Žinomiausiu kapucinų gydytojų laikomas Diyarbakiro miesto šiaurės rytų Turkijoje vienuolis Jonas Krikštytojas, kuris pagydė Pašos brolį ir daug kitų žmonių. Atsilygindami dėkingi gyventojai kvietė pasilikti mieste. Tačiau kapucinams ne visuomet sekėsi. Jiems teko patirti daug vargo ir pasipriešinimo, neaplenkė diskriminacijos ir persekiojimai, ištrėmimas ir žudynės.

Kapucinai išgyveno krašto pietuose Mersine, Adanoje ir Antiochijoje. Vėliau kūrėsi Efeze prie Marmario jūros, Trabzone ir Samsune prie Juodosios jūros, kur prisiglaudė iš Gruzijos ištremti broliai kapucinai.

Kapucinų ordinas ypač didžiuojasi istoriniu 1678 metų laišku, kuriuo Sultonas Mechmedas IV paaiškino popiežiui Inocentui XI, kad „brolių kapucinų nuolankumas ir paklusnumas jį įtikino“ ne tik neišvaryti kapucinų iš Imperijos, bet leisti jiems įsikuri Konstantinopolyje, „kad galėtų tarnauti Nazariečiui ir savo pranašui“ šv. Pranciškui. (Vatikano radijas)