Ką apaštališkasis paraginimas „Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose“ sako europiečiams?

Benedikto XVI apaštališkoji kelionė į Libaną (2012 rugsėjo 14-16), tarp daugelio kitų dalykų, buvo ypatingai svarbi tuo, kad ji dar kartą pabrėžė įvairių kultūrų, tradicijų, religijų ir konfesijų susitikimo ir sąveikos svarbą. Vienas šios kelionės vaisių buvo vietinėms Bažnyčios įteiktas Popiežiaus dokumentas – apaštališkasis paraginimas „Ecclesia in Medio Oriente“, bandantis sutaikinti ir suderinti įvarius sudėtingus istorinius ir religinius procesus, vykstančius tame regione, kurie, tarsi pro didinamąjį stiklą, savo ruožtu liečia visą šiuolaikinį pasaulį, taip pat ir Europą. Artimuosiuose Rytuose gimė trys didžiosios monoteistinės religijos. Visai žmonijai, o ypač mums, krikščionims, tai Dievo Gelbėtojo gimtinė. Jėzaus iš Nazareto žemė. Tad Šventasis Tėvas, kreipdamasis į Artimųjų Rytų Bažnyčią, nori patraukti ir Senojo žemyno gyventojų dėmesį.

Popiežiaus dokumentas gali būti skaitomas ir nagrinėjamas įvairiuose kontekstuose ir naudojant įvarius raktus. Tačiau pats ryškiausias jame matomas dalykas – tai kvietimas į dialogą, kuris Artimųjų Rytų sąlygomis ypatingai svarbus. Ten juk gyvena visų trijų monoteistinių religijų išpažinėjai. Toje žemėje girdime į dangų kylančias susiklaidžios krikščionybės atšakų maldas. Ten įvairiomis apeigomis savo liturgijas švenčia katalikiškosios Rytų Bažnyčios, susivienijusios su Petro Įpėdiniu, bet išlaikiusios savitumą ir ilgaamžes tradicijas. Tad dialogo galimybių ir platformų yra daug, bet jį pradėti ir palaikyti nepaprastai sunku. Akivaizdžios taip pat ir nesusikalbėjimo pasekmės, apie kurias liudija skausminga, neretai kruvina, tos žemės istorija. Jai priklauso ir naujausių laikų, paskutiniųjų metų, mėnesių ir dienų įvykiai, nulemti islamo vidinių susiskaldymų, religinio fundamentalizmo instrumentinio naudojimo politiniams tikslams, terorizmo, prekybos narkotikais, kitų kontinentų valstybių politinių ir ekonominių interesų.

Kalbėdamas apie religijų dialogą, Popiežius pabrėžia, kad Artimųjų Rytų sąlygomis, imtis tokio dialogo skatina ne politinis ar socialinis pragmatizmas, bet tikėjimo teologiniai pagrindai. Tikėjimas sustiprina žmogaus įsitikinimą, kad Dievas yra, kad jis savo gerumu ir meile dalijasi su žmogumi. Dėl to tikėjimas, nepriklausomai nuo to, kokią religiją žmogus išpažįsta, padaro jį pajėgų atsiverti gėriui ir tiesai. Gėrio ir tiesos gali siekti kiekvienas, net ir kitaip tikintis.

Europoje daug kalbama apie dialogą. Daug kalbama ir apie laisvę bei įvarius jos aspektus, nes juk neįmanoma dialogo atskirti nuo laisvės. Šis ką tik paskelbtas naujasis Popiežiaus dokumentas galėtų paskatinti europiečius dar kartą pamąstyti ką reiškia laivė ir dialogas. Artimuosiuose Rytuose, kur ne tik nuo seno stinga taikos bei stabilumo, bet ir išlikimui reikalingų elementarių sąlygų, krikščionys neslepia savo tapatybės, jų negąsdina nei buvimo mažuma sunkumai, nei persekiojimai ir diskriminacija. Tikėjimas ne tik suteikia pagrindą teologinėms diskusijoms, bet visų pirma duoda jėgų kūrybingai gyventi daugiakultūrėje aplinkoje. Tikėjimas yra krikščionių siekiamos laisvės bei dialogo pagrindas.

Šiame klimate Popiežius prašo gerbti religijos laisvę, sustabdyti smurtą, diskriminaciją ir neapykantą. Primindamas Vatikano II Susirinkimo mokymą, rašo, kad religijos laivė yra visų laisvių viršūnė. Tai šventa ir neginčijama teisė, turinti galioti ir individualiai, ir bendruomeninio gyvenimo mastu. Religijos ir kulto sferoje žmogaus laisvė klauso sąžinės balso. Dėl to, kiekvienam žmogui turi būti garantuota laisvė viešai išpažinti savo tikėjimą, viešai naudoti jo simbolius, be rizikos dėl to netekti laisvės ar net gyvybės.

Ši popiežiaus Benedikto mintis ko gero skirta ir Europai, nes, paradoksaliai, vardan laisvės, modernumo ir politinio korektiškumo, Europoje vis labiau įsigali tam tikras antikrikščioniškos laikysenos modelis, atitolinantis ją nuo krikščioniškų šaknų, iš kurių ji išaugo. Turbūt kai kas galvoja, kad ilgalaikę santarvę, taiką ir gerovę įmanoma susikuri be tikėjimo ir be aiškiai suvokiamos tapatybės. Žinoma, galime įsivaizduoti šio žemyno bažnyčias paverstas galerijomis ir sporto salėmis, be kryžių viešumoje, be pasenusių vertybių ginančių santuoką ir šeimą, o tarp viso šito saujelę krikščionių, kurie slepiasi nuo pasaulio kažkokiose naujose katakombose. Bet ar tai vis dar būtų žemė, kurioje įmanoma siekti žmoniškumo pilnatvės? Ar tai dar būtų Europa?

Leszek Gęsiak SJ