Apaštalinis paraginimas „Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose“

Benedikto XVI posinodinis apaštalinis paraginimas „Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose“ buvo parašytas remiantis 44 pasiūlymais, kuriuos suformulavo 2010 metų spalio 10-26 dienomis Romoje vykęs Vyskupų Sinodas apie „katalikų Bažnyčią Artimuosiuose Rytuose: bendrystė ir liudijimas“. Įvade rašoma, jog „Bažnyčia Artimuosiuose Rytuose, nuo pat krikščioniško tikėjimo aušros, keliaudama šioje palaimintoje žemėje, šiandien su drąsa tęsia savo liudijimą, bendrystės su Dievu ir su artimu vaisių“.

Dokumentas yra sudarytas iš trijų didelių dalių. Pateikiame kelias įžvalgas ir pastabas iš dokumento. Kalbant apie kontekstą, jame primenama, kad Artimieji Rytai Dievo plane turėjo išskirtinę vietą: čia vaikščiojo patriarchai ir pranašai, čia Mesijas įsikūnijo, buvo iškeltas ant kryžiaus, prisikėlė, čia buvo išlieta Šventoji Dvasia, čia vėliau skelbė apaštalai ir Bažnyčios Tėvai, kurie sukūrė pirmąsias dogmines formules.

Tačiau šitai žemei taip pat netrūko dramatiškų sukrėtimų, dėl žmogaus apakimo nusiaubtų gyvenimų, mirčių, baimės ir kančių.

Todėl jai labai reikia taikos – šiame regione net pasisveikinimas yra taikos palinkėjimas. O taika nėra tik karo nebuvimas, paprastas susitarimas. Taika, hebrajų kalboje, taip pat reiškia užbaigtumą, pilnatvę. Tai būklė žmogaus, gyvenančio harmonijoje su Dievu ir kitais, su savimi pačiu, su gamta. Taika pirmiausia yra vidinė, o paskui išorinė.

Kalbant apie krikščionišką gyvenimą ir ekumenizmą, apaštaliniame paraginime rašoma, kad katalikybė ir krikščionybė Artimuosiuose Rytuose primena mozaiką: čia gyvuoja įvairios gerbiamos senovinės Bažnyčios, šalia kurių išaugo ir naujesnės bendruomenės. Todėl svarbios yra vienybės paieškos, gerbiant kiekvieno turtingumą. Popiežius kvietė praktikuoti dvasinį ekumenizmą, kaip tai numatyta Bažnyčios mokyme.

Bendrystė, patikslino Šventasis Tėvas, nereiškia sumaišymo. Autentiškas liudijimas reikalauja pagarbos ir kito pripažinimo, nusistatymo dialoguoti tiesoje, nuolankumo to, kuris žino esantis nusidėjėlis prieš Dievą ir artimą, sugebėjimo atleisti, susitaikyti ir išgryninti atmintį, asmeninę ir kolektyvinę. Skatintinas yra teologų darbas, ekumeninių komisijų kūrimas, kad krikščionys vienu balsu kalbėtų apie svarbiausius ir didžiuosius klausimus.

Artimuosiuose Rytuose yra svarbus tarpreliginis dialogas: nuo amžių čia vienas šalia kito gyvena krikščionys, žydai ir musulmonai. Šis dialogas yra ne pragmatinis, o remiasi religiniu pamatu: tikėjimu į vieną Dievą ir galėjimu kitame atpažinti brolį, be religijos instrumentalizavimo konfliktuose.

Popiežius akcentavo religijos laisvę, kuri yra šventa ir neatimama, leidžianti individualiai ir bendruomeniškai sekti savo sąžine religiniuose dalykuose, pasirinkti tikėjimą, kurį mano esant tikru ir tai išpažinti, nerizikuojant savo gyvenimu ir laisve.

Religijos dalykuose negali būti prievartos, ne tik tiesioginės, bet paslėptos kultūrinėse, politinėse, administracinėse formose. Reikia nuo tolerancijos, kuri yra nepakankama, pereiti prie religijos laisvės. O tai nėra durys reliatyvizmui arba religinio tikėjimo paneigimas, tai antropologinio sąryšio su religija ir Dievu permąstymas.

Kaip ir kitur pasaulyje, Artimuosiuose Rytuose pažįstamos dvi tikrovės: laicizmas, kuris savo ekstremalioje formoje neigia piliečiui teisę viešai išpažinti tikėjimą, ir prievartingą religinį fundamentalizmą.

Siektinas yra sveikas pasaulietiškumas, kuris aiškiai skiria religiją ir politiką, tačiau taip pat neneigia bendradarbiavimo tarp šių dviejų sferų. Panašiai visos religinės bendruomenės turi saugotis fundamentalizmo, žmonių sąžinių kontrolės dėl politikos.

Benediktas XVI neaplenkė migrantų problemos. Jei dėl neramumų regione sunku vietos gyventojams, dar sunkiau migrantams. Reikia pagarbaus ir svetingo elgesio tiek iš vyriausybių, tiek iš pačių krikščionių bendruomenių pusės.

Antrojoje didelėje dokumento dalyje yra kreipiamasi į tuos, kurie sudaro katalikų Bažnyčią, paminint kiekvieno krikščioniško gyvenimo užduotis, kurios kartais sutampa, kartais skiriasi: į patriarchus, į vyskupus, į vienuolius, į kunigus ir seminaristus, į pasauliečius, į šeimas, į jaunuolius ir vaikus.

Trečiojoje dokumento dalyje kalbama apie gyvenimą Dievo Žodžiu, bendrystės ir liudijimo siela bei šaltiniu. Artimuosiuose Rytuose gimė svarbios teologijos mokyklos. Tačiau ir šiandien reikia biblinės sielovados. Ji padėtų palikti kai kuriuos įkyrius ir nereikalingus ginčus. Būtų vertingos tokios iniciatyvos, kaip „Biblijos metų“ paskelbimas arba kasmetinių „Biblijos savaičių“ organizavimas. Kitos trečiojoje dalyje išskleistos temos yra malda ir piligrimystės, evangelizacija ir artimo meilė, katechezė ir krikščioniška formacija. Dokumentas yra baigiamas padrąsinimu ir visos Bažnyčios artumo užtikrinimu. (Vatikano radijas)