Patriarchas Kirilas: ortodoksų Bažnyčia nepersipina su valstybe

Per pastaruosius keletą mėnesių Rusijos ir pasaulio žiniasklaidoje skambėjo vienos Maskvos alternatyvinės ir feministinės grupės vardas. Trys grupės narės buvo teisiamos už akciją, kurios metu Maskvos Kristaus Išganytojo ortodoksų katedroje bandė sudainuoti dainą, nukreiptą prieš Putino režimą. Joje taip pat, už draugiškumą režimui, iškeikiamas Maskvos patriarchas Kirilas, o Dievo Gimdytoja, kažkodėl, raginama būti feministe. Vėliau ta daina buvo pavadinta tariama „malda“. Nespėjus jos pabaigti, katedros apsauga grupės nares išvedė.

Teismas skyrė dvejų metų įkalinimo bausmę už religine nepakanta motyvuotą chuliganizmą. Daugelio žmogaus teisių organizacijų nuomone, tai buvo neproporcinga bausmė, panašiai pasisakė ir daug viešų asmenų, taip pat ir iš ortodoksų aplinkos Rusijoje. Liko abejonių dėl teismo motyvų – tai buvo ne pirma minėtosios grupės antiputiniška akcija. Ar ne tai buvo paslėptas motyvas, skiriant tokią griežtą bausmę? Kita vertus, daug žmonių, galbūt simpatizuodami kritikai Putino perrinkimui ir režimui, nepritarė akcijai katedroje.

Tačiau grupės atstovai gynė savo protesto akcijos vietos pasirinkimą būtent tuo, kad patriarchas Kirilas ir visa ortodoksų Bažnyčia susiliejo, persipynė su valdžios režimu.

Šį kaltinimą, sklindantį ir iš kitų pusių, rugsėjo 9 dieną vienai Rusijos televizijai komentavo pats patriarchas Kirilas. Pasak jo, valstybės ir Bažnyčios persipynimas yra mitas, kuris yra ideologiškai kuriamas. Ideologiškai yra grindžiamas teiginys apie tokį persipynimą ir valstybės klerikalizavimą, siekiant tvirtinti, jog Bažnyčia kontroliuoja žmonių valią. Tai pseudo-ideologija, kuri keičia buvusią komunistinę. Jos siekis panašus: tvirtinti, kad Bažnyčia yra pavojinga laisvei, kad ji pavergia sąžinę.

Tačiau Rusijos Bažnyčia turi savo socialinį mokymą, apie kurį reiktų paskaityti visiems, prieš rašant apie valstybės ir Bažnyčios sutapimą. Tame mokyme yra aiškiai pasakyta, kad Bažnyčia išlaiko savo autonomiją, kad tik laisva Bažnyčia gali dvasiškai įtakoti žmones, o bet koks susiliejimas su valstybe yra pavojingas (Bažnyčios) skelbimui. Nėra nei vieno dokumento ir patriarcho pareiškimo, kuris leistų galvoti apie tokį persipynimą.

Kodėl apie tai kalbama? Pasak patriarcho Kirilo, todėl, kad po 20 metų, per kuriuos ortodoksų Bažnyčia buvo kaltinama pasyvumu moderniame pasaulyje, pasiekė didelių rezultatų šviečiant žmones. Rusai vėl tampa ortodoksais.

Kitas aspektas: kaip politikui, kuris yra ortodoksų Bažnyčios narys, elgtis, kai jam reikia dialoguoti su šia Bažnyčia? Ar jis turi atsiriboti nuo jos ir savo įsitikinimų visais įmanomais būdais? Kodėl daroma išvada apie valstybės ir Bažnyčios susiliejimą vien dėl fakto, kad prezidentas ar premjeras vieną ar dukart per metus meldžiasi su savo patriarchu? Ar galima iš šių žmonių, kurie yra ortodoksai, atimti teisę melstis, tame tarpe ir su jų patriarchu? Panašiai ir su apsilankymu tarp karių: tai nėra įrodymas apie Bažnyčios ir valstybės, kaip buvo tvirtinta, susiliejimą. Tai patriarcho laisvas pasirinkimas sielovadiškai aplankyti karius, kurių dauguma yra ortodoksai ir kurie patys jį kviečia.

Yra sukeičiamos sąvokos, anot patriarcho Kirilo. Ne valstybės institucijų ir Bažnyčios persipynimas, o visuomenės krikščionėjimas, gyvo ortodoksiško tikėjimo plitimas iš tikro gąsdina Bažnyčios kritikus. (Vatikano radijas)