Tik taika yra šventa, o ne karas. Susitikimas Sarajeve

Nėra lengva gyventi kartu esant skirtingiems. Šis sunkumas iškyla daug kur, sukeldamas tiek kančių. Ir vis dėlto skelbiama, kad žmonės yra lygūs, vienodi, kaip tvirtina nesuskaičiuojamus kartus cituotos JAV nepriklausomybės deklaracija ir Visuotinė žmogaus teisių deklaracija.
Bet jei esame lygūs, kodėl taip sunku gyventi kartu? Ši lygybė atrodo esanti abstrakcija, - Maldos už taiką dienoje sakė Andrea Riccardi, steigėjas šv. Egidijaus bendruomenės, kuri šią dieną rengia jau XXVI kartą, šiais metais Sarajeve, Bosnijoj – Hercegovinoj, minint 20-ąsias miesto apsupties metines.

Žmonės, pasak jo, yra skirtingi etniškai, religiškai. Nors ir paskelbti lygiais, jaučiasi skirtingais. Ir jau jų tapatybės gelmėje, rodos, užrašytas jų likimas: nesugebėjimas, negalėjimas gyventi kartu. Ne tik Bosnijoj-Hercegovinoj, bet ir visur pasaulyje.

Daugybėje pasaulio vietų prievarta, užplūdusi širdis, kūrė tragedijas tarp tų, kurie jautėsi nesutaikomai skirtingais, suvokdami tai kaip grėsmę. Ir kaip gyventi kartu po tokių dramų, po to kas atsitiko, buvo padaryta?

Ir vis tik tame pat Sarajeve šimtmečius sugyveno musulmonai, katalikai, ortodoksai, žydai. Sarajevas buvo ramus miestas, kol XX amžiaus pradžioje, po brutalaus pasikėsinimo, čia įsiplieskė pirmasis pasaulinis karas. Po to sekė antras. Ir trečiuoju karu pasibaigė šimtmetis. Yra žmonių, kurie išgyveno visus tris karus. Jie paliko daug skausmo, kuris įrašytas į senolių širdis. Visi kentėjo ir tai atsimena.

Todėl visiems aišku, kaip reikšminga, kad šiame susitikime susirinko Bosnijos –Hercegovinos musulmonų, katalikų, žydų, ortodoksų lyderiai, tikintieji. Tai reiškia, kad mūrai tarp skirtingų bendruomenių negali būti sakralizuoti. Priešingai, tie, kurie kentėjo kare, supranta dialogo vertę, gali liudyti taikos vertę.

Susitikimas įvairių religijų atstovų atskleidžia, jog iš religijų gelmės trykšta taikos žinia. Religijos nesakralizuoja karo, nors buvo tokių epizodų praeityje. Tik taika yra šventa, o ne karas.

1986 metais Jonas Paulius II kalbėjo apie religijos ir didžiojo taikos gėrio gilų vidinį ryšį. Juk nėra vilties, kad karai baigsis, jei nepasikeis žmogaus širdis. Ir nėra didesnės jėgos už maldą, kuri keičia širdį. Malda yra nuolanki, tačiau stipri jėga. Todėl susitikimai dėl taikos yra persunkti malda, draugystės ir taikos liturgija, meldžiantis vienas šalia kito, o ne vienas prieš kitą. Religijos keičia žmogų iš vidaus, versdamos ir jo elgesį taikingesniu. Apie tai kalba ir žydų, ir krikščionių, ir musulmonų išminčiai, mistikai.

Istorijos bėgyje daug kentėjome, tačiau jau daug kelio nueita, kaip matome ir dabartiniame susitikime, kuriame skirtingi tikintieji susirinko kartu. Pradėjome pažinti tautas labiau žmogišku būdu. Religijos gali padėti augti tokiam pažinimui. Kaip sakė išmintingas patriarchas Atenagoras, gyvenęs pasaulinio karo metu Balkanuose: „pažinau slavus. Stebėjau vokiečius ir austrus. Gyvenau su prancūzais. Visos tautos yra geros. Kiekviena verta pagarbos ir žavėjimosi. Mačiau žmones kenčiant. Visiems reikia meilės. Jei yra blogų, tai todėl, kad nepatyrė tikros meilės. Žinau, kad yra tamsių demoniškų jėgų, kurios kartais pavergia žmones ir tautas. Tačiau Dievo meilė stipresnė už pragarą“. Tai, anot, Riccardi, liudija religijos. Ateitis, globalizacija, mus dar labiau suartins. Reikia pasiruošti kaimynystei dvasiškai, nes esame tokie skirtingi ir taip lygūs. Tik tokiu būdu ateitis galės būti gyvenimu kartu taikoje. (Vatikano radijas)