Dvidešimt antrasis eilinis sekmadienis

Pas Jėzų susirenka fariziejų ir keli Rašto aiškintojai, atvykę iš Jeruzalės. Jie pamato kai kuriuos jo mokinius, valgančius suterštomis (tai yra nemazgotomis) rankomis. Mat fariziejai ir visi žydai pagal prosenių paprotį valgo tik rūpestingai nusiplovę rankas. Taip pat sugrįžę iš turgaus, jie nevalgo neapsiplovę. Be to, yra dar daug nuostatų, kurių jie laikosi sekdami papročiu, pavyzdžiui, taurių, puodelių bei varinių indų plovimo.

Taigi fariziejai ir Rašto aiškintojai jį klausia: „Kodėl tavo mokiniai nesilaiko prosenių papročio ir valgo suterštomis rankomis?“ Jis atsako jiems: „Gerai apie jus, veidmainius, pranašavo Izaijas, kaip parašyta: Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų. Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“.

Ir vėl sušaukęs minią, Jėzus kalbėjo: „Paklausykite manęs visi ir supraskite: nėra nieko, kas, iš lauko įėjęs į žmogų, galėtų jį sutepti. Žmogų sutepa vien tai, kas iš žmogaus išeina“. Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistuvystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeižtai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir suteršia žmogų“. (Mk 7,1-8.14-15.21-23)

LŪPOS IR ŠIRDIS

Šį sekmadienį Bažnyčios liturgija vėl grįžta prie Evangelijos pagal Morkų. Skaitome apie karštą diskusiją tarp Jėzaus ir to meto žydų visuomenės religinio elito: fariziejų ir Rašto aiškintojų. Panašu, kad ginčas vyksta jau ilgokai, todėl verta atkreipti dėmesį, kad pagrindinė diskusijos tema buvo ne vienokios ar kitokios religinės praktikos galiojimas, o tai, kiek tokia praktika susijusi su Dievu. Kitais žodžiais būtų galima pasakyti taip: problema yra ne tai „ar“ ir „kaip“ reikia plauti rankas prieš valgį, bet labiau atsakymas į klausimą, ar mes į Dievą žiūrime, kaip į sanitarinės priežiūros inspektorių, ar kaip į Tėvą, kuris rūpinasi kiekvienu iš mūsų.

Jėzus kaip tik ir kritikavo tuščią ir nevaisingą fariziejų formalizmą, pasmerkė jų įsitikinimą, kad jie gali nulemti žmogaus santykį su Dievu, įsprausdami Dievo artumos ieškantį žmogų į siaurą schemą: duoti, kad gautum. Iš tiesų fariziejų išgalvotos taisyklės, pastangos religiniuose formalumuose atrasti saugumą, užgožė Dievo žmogui siūlomą naujieną, paties Dievo grožį ir tobulumą.

Gana griežti Jėzaus žodžiai parodo Jo pastangas atstatyti tvarką ir demaskuoti tam tikrus religinius nukrypimus, kurie veda į akligatvį. Jei savo tikėjimą žmonės sugeba išreikšti vien tik nuostatų laikymusi, neįdėdami į tai nė kiek savo širdies, tai gali būti pavadinta tik stabų šlovinimu, bet ne priartėjimu prie gyvojo Dievo.

Ypač sukrečia pranašo Izaijo žodžiai, kuriais savo diskusijoje pasinaudojo Jėzus: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs“. Niekaip neįmanoma atsikratyti minties, kad jie skirti ne tik fariziejams… Reikia pripažinti, kad mūsų krikščioniškos bendruomenės, rodos, stengiasi kasdienybėje gyventi taip, kad Dievo Žodis taptų realybe, tačiau vis dėlto tose pastangose labai trūksta to, ką galėtume pavadinti širdingumu. Tiek iš Bažnyčios vadovų, tiek iš eilinių tikinčiųjų lūpų skamba garsūs šūkiai, tačiau kojoms stinga jėgų eiti Jėzaus pramintais keliais. Lūpos lengvai išsako susirūpinimą matomais vargais ir problemomis, tačiau rankos stengiasi kiek galima daugiau pasiimti sau. Lūpos gieda Viešpaties šlovę, tačiau ausys taip iki galo ir nesugeba išgirsti Viešpaties žodžių…

Pernelyg dažnai mūsų tikėjime pakanka visko: gerų minčių, kilnių žodžių, netgi visų matomų darbų, tik pristinga širdies…

(Mons. Adolfas Grušas)