Sekmadienio vidudienio malda. „Atsiverk!“

Sekmadienio vidudienio maldos susitikime Kastelgandolfe su maldininkais ir piligrimais, Benediktas XVI kalbėjo apie tos dienos skaitinį iš Evangelijos pagal Morkų, pasakojusį apie kurčnebylio išgydymą.

Šio pasakojimo centre, pasak Šventojo Tėvo, yra vienas trumpas, tačiau labai svarbus žodis, kuris, giliąją prasme, apibendrina visą Kristaus žinią ir darbą. Evangelistas Morkus jį perduoda ta kalba, kuria Jėzus jį ištarė, tokiu būdu jį girdime dar gyviau. Šis žodis yra „effatà“, tai reiškia „atsiverk“.

Pažvelkime į kontekstą. Jėzus keliavo per Dekapolio kraštą, taigi, jau ne judėjišką regioną. Jam atveda kurčnebylį, kad jį išgydytų – garsas apie Jėzų jau buvo pasklidęs ir čia. Jėzus kurčnebylį nusivedė nuošaliau, palietė jo ausis ir liežuvį, ir žvelgdamas į dangų, giliai atsidusdamas, ištarė „effatà – atsiverk!“. Ir tuoj tas žmogus pradėjo girdėti ir kalbėti.

Štai istorinė, literatūrinė žodžio prasmė: kurčnebylis, su Jėzaus pagalba, „atsivėrė“. Prieš tai buvo uždarytas, izoliuotas, jam sunku buvo bendrauti. Išgydymas jam tapo „atsivėrimu“ kitiems ir pasauliui, atsivėrimu, kuris, per klausos ir kalbos organus, palietė visą jo asmenį ir visą gyvenimą: pagaliau galėjo bendrauti ir megzti santykius nauju būdu.

Tačiau visi žinome, - tęsė Šventasis Tėvas, - jog žmogaus uždarumas, jo atsiribojimas nepriklauso tik nuo jutimo organų. Yra ir vidinis uždarumas, liečiantis giliąją žmogaus šerdį, kurią Biblija vadina „širdimi“. Būtent ją Jėzus atėjo „atverti“, išlaisvinti, padėti pilnai išgyventi santykį su Dievu ir kitais. Todėl sakiau, kad šis mažas žodis „effatà“ apibendrina visą Kristaus misiją. Jis tapo žmogumi, kad žmogus, tapęs vidujai kurčias ir nebylys dėl nuodėmės, taptų pajėgus išgirsti Dievo balsą, Meilės balsą, kalbantį jo širdžiai, kad pats išmoktų kalbėti meilės kalba ir kalbėt su Dievu bei kitais.

Dėl šio motyvo žodis ir gestas „effatà“ yra įtraukti į Krikšto apeigas, kaip vienas iš ženklų, kurie paaiškina krikšto prasmę: kunigas, paliesdamas krikštijamojo burną ir ausis, ištaria „effatà“, melsdamas, kad šis greitai galėtų išgirsti Dievo Žodį ir išpažinti tikėjimą. Per Krikštą asmuo pradeda, tam tikra prasme, „kvėpuoti“ Šventąja Dvasia, kurią Jėzus pašaukė iš Tėvo savo giliu įkvėpimu, kad išgydytų kurčnebylį, baigdamas savo apmąstymą sakė popiežius Benediktas XVI. (Vatikano radijas)