Dvidešimt trečiasis eilinis sekmadienis

Palikęs Tyro sritis, Jėzus per Sidoną atėjo prie Galilėjos ežero, į Dekapolio krašto vidurį. Ten atveda jam kurčią nebylį ir prašo uždėti ant jo ranką. Jis pasivėdėjo jį nuošaliau nuo minios, įleido savo pirštus į jo ausis, palietė seilėmis jo liežuvį, pažvelgė į dangų, atsiduso ir tarė jam: „Efatá!“, tai yra: „Atsiverk!“ Ir tuojau atsivėrė jo klausa, atsirišo liežuvio ryšys, ir jis kalbėjo kaip reikia. Jėzus jiems liepė niekam šito nepasakoti. Bet kuo labiau jis jiems draudė, tuo jie plačiau jį skelbė. Žmonės be galo stebėjosi ir kalbėjo: „Jis visa gerai padarė! Jis daro, kad kurtieji girdi ir nebyliai kalba“ (Mk 7.31-37).

JIS VISKĄ GERAI PADARĖ, mons. Adolfas Grušas



Kalbant bibline kalba, būti kurčiu, reiškia: nepriimti išganingosios Dievo naujienos.

Kaip tokiu kurtumu ir pasižymėjo Izraelio tauta, apie kurią pirmajame šio sekmadienio Mišių skaitinyje girdime kalbant pranašą Izaiją. Deja, taip pat ir mums, užsiėmusiems tūkstančiais reikalų, apsuptiems triukšmo, apkalbų, nuomonių, ne kartą tampa sunku išgirsti giliai širdyje slypintį prasmės troškimą, susiduriame su sunkumais kelyje pas Dievą. Viskas yra taip, kaip atsitiko ir su šio sekmadienio Evangelijos ištraukoje minimu kurčnebyliu. Tai žmogus, kurio mykimo ir gestų kiti negali suprasti. Jis trokšta bendrauti su kitais žmonėmis, tačiau yra priverstas užsisklęsti savyje, atsiriboti nuo išorinio pasaulio. Jis – tai savotiškas šiuolaikinio žmogaus, vienišo pasipūtėlio, pasimetusio ir trokštančio būti matomu, paveikslas. Pagaliau, tai ir nepasitenkinimas, kurį žmogus patiria, neišsipildžius jo lūkesčiams.

Jėzaus laikais buvo manoma, kad Palestinos gyventojai yra tuo mažiau šventesni, kuo toliau jie gyvena nuo Jeruzalės. Iš čia kilo ir kalbos apie tai, kas Dievo akyse turi didesnę ar mažesnę vertę. Pagal tokius „mokslininkus“ Judėjos gyventojai galėjo tikėtis būti išgelbėti, tuo tarpu Galilėjos ir Dekapolio krašto gyventojai, jau nekalbant apie Samariją, kur gyveno įvairių tautų žmonės, buvo laikomi beviltiškai pražuvusiais. Kaip tik tokia nuomone remdamasis būsimasis apaštalas Baltramiejus, sužinojęs apie Jėzų, su pašaipa ir abejone prabilo: „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?

Dekapolį, dešimt miestų, kuriuose daugiausia gyveno pagonys, Romos valdžia buvo pasilikusi administruoti sau, taip įgyvendindama imperinę politiką: skaldyk ir valdyk. Kaip tik todėl pamaldūs izraelitai, keliaudami į Jeruzalę, eidavo kitu Jordano krantu. Tas kelias, nors ir vedantis per pagonių kraštą, aplenkdavo miestus, kuriuos žydai jau iš anksto laikė pasmerktais pražūčiai.

Visiškai ne taip pasielgė Jėzus. Gerąją Naujieną Jis pradėjo skelbti kaip tik čia, kur gyveno Zabulono ir Neftalio giminės, prieš šešis šimtus metus pirmosios nugalėtos asiriečių. Viešpats juk atėjo pas ligonius, o ne pas teisiuosius. Jis nebėga nuo nešvariųjų ir jų nesmerkia, kaip kad daro savo teisumu įsitikinę fariziejai. Jis gelbsti tuos nelaiminguosius, ir šios dienos Evangelijoje aprašytas pagydymas priverčia minią iš džiaugsmo sušukti: „Jis viską gerai padarė! Jis daro, kad aklieji mato ir kurtieji girdi!“ Tik niekada nesitikėjusieji išganymo moka taip džiaugtis nelaukta laime.

Ten, pagonių krašte, draugai atvedė pas Jėzų kurčnebylį…

Visuomet nelaiminguosius pas Jėzų atveda kiti. Jie Dievui kalba apie juos, jie juos parodo ir užtaria. Bažnyčia, nors kartais tokia silpna ir neprisitaikanti prie gyvenimo aplinkos, yra ta bendrija, kuri visus veda pas Kristų. Kaip tik toks ir yra pats svarbiausias Bažnyčios, kaip Kristų tikinčių žmonių bendrijos, uždavinys, nors, reikia pripažinti, kad tam kartais reikia labai didelio nusižeminimo.

Mūsų pasaulyje išdidumas tapo gyvenimo stiliumi. Ne vienas pažįstame žmonių, kurie viską žino, įsakinėja, teisia, ypač demonstruodami savo tariamą iškilumą religiniuose dalykuose, tačiau niekuomet nė nebando to paaiškinti… gal ir todėl, kad patys gerai neišmano. Esame įsitikinę, kad gerai žinome Evangeliją, nes prieš pirmąją Komuniją kurį laiką mokėmės katekizmo, tad ko daugiau mums reikia mokytis?

Tiesą sakant, gal ir nieko, nes tikėjimas – tai visų pirma susitikimas su Dievu, po kurio patirta meilė verčia mus vis labiau ir labiau gilintis į tai, ką tikime. Tačiau tam, kad susitiktume Dievą, reikia eiti pas Jį, palikti savo tariamai saugų savimeilės prieglobstį.

Čia vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad Jėzus, norėdamas pagydyti kurčnebylį, nusivedė jį į nuošalią vietą. Niekuomet, panirę į kasdienybės chaosą, apsupti triukšmaujančios minios, nesugebėsime išgirsti Viešpaties balso. Tikėjimo gelmės ieškome kiekvienas asmeniškai, paklusdami savo širdies balsui, trokšdami tokio susitikimo. Dievas visuomet kalba mums, tačiau, norėdami Jį išgirsti, patys privalome nutilti.

Pagydydamas nelaimingąjį Jėzus atlieka įprastus veiksmus: paliečia ausis, liežuvį, pažvelgia į dangų ir atsidūsta. Tais laikais buvo tikima, kad žmogaus seilėse yra ir gyvybės dvelkimas, todėl Jėzus ir paliečia savo seilėmis kurčnebylio liežuvį, tuo tarsi perduodamas jam savo dvasią.

Mūsų tikėjimo gyvenimui reikalingi ženklai, konkretumas, sakramentai. Tikėjimas perduodamas kitiems, gyvenant juo, parodant, kad suvokiame visa, ką mums, visai žmonijai yra padaręs Viešpats. Lygiai taip pat, suvokdami, kad esame išgydyti iš nuodėmių ir pražūties, mes kitiems liudijame savo pagijimą.

Vis tiktai, Morkaus pasakojime Jėzus liepia pagydytajam nieko nepasakoti kitiems… Kodėl?

Egzegetai mano, kad Išganytojas nenorėjo būti laikomas vienu iš daugelio gydytojų, kuriam rūpi tik kūno sveikata. Vis dėlto, ypač prisimenant, kad evangelistas Morkus rašė Evangeliją, remdamasis apaštalo Petro pasakojimais, galima manyti, kad Jėzus nenorėjo, kad apie Jį būtų kalbama, kaip apie Mesiją tol, kol Jis dar nebuvo patyręs kryžiaus kančios.

Šių dienų pasauliui labai reikalingi pagydyti krikščionys, vilties skelbėjai, radę savo širdyje ramybę. Tai mes, kurie išgirdome Dievo Žodį ir matėme stebuklus. Tai mes galime, tegul ne tiek žodžiais, bet pirmiausia visu savo gyvenimu liudyti: „Jis viską gerai padarė!“