Bendroji audiencija. Malda Apreiškimo Jonui knygoje.

Trečiadienio bendroji audiencija pirmą kartą po poros mėnesių pertraukos vėl vyko Pauliaus VI salėje Vatikane. Tačiau Šventasis Tėvas vis dar gyvena vasaros rezidencijos. Trečiadienio rytą jis porai valandų buvo parvykęs į Vatikaną, o iškart po audiencijos vėl grįžo į Kastelgandolfą.

Šio trečiadienio bendrojoje audiencijoje buvo tęsiamas prieš vasarą nutrauktas katechezių apie maldą Šventajame Rašte ciklas. Šį kartą Popiežius komentavo Apreiškimo Jonui knygos pirmuosius skyrius.

Tai nelengva, bet nepaprastai turtinga knyga, - pradėjo Benediktas XVI katechezę apie maldą Apokalipsėje. Ji mus supažindina su „Viešpaties dieną“ (1,10) susirinkusios bendruomenės malda. Tikinčiųjų susirinkimui skaitoma žinia, kurią Viešpats suteikė evangelistui Jonui. Skaitantysis ir bendruomenė yra tarsi du visos knygos pagrindiniai veikėjai. Apreiškimo Jonui knygoje aprašyta tikinčiųjų susirinkimo malda susideda iš trijų dalių.

Pirmiausia (1,4-8) matome skaitančiojo ir bendruomenės dialogą, - sakė Popiežius, pažymėdamas, kad tai vienintelis toks atvejis visame Naujajame Testamente. Po įžanginio „malonės ir ramybės“ palinkėjimo iš karto nurodoma, kokia šio sveikinimo kilmė, kad ji ištartas Švenčiausiosios Trejybės – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios vardu. Išgirdus Jėzaus vardą, bendruomenę užplūsta džiaugsmo banga ir ji ima šlovinti žodžiais: „Tam, kuris mus myli ir nuplovė savo krauju mūsų nuodėmes, ir padarė iš mūsų karaliją bei kunigus savo Dievui ir Tėvui, – jam šlovė ir galybė per amžių amžius!“ (1,5b-6). Kristaus meilės apgaubti tikintieji žino, kad jis juo išvadavo ir dėl to jie džiugiai skelbia jo karalystę.

Staiga vėl visas susirinkimas suklūsta, skaitančiajam tęsiant žinią: „Štai jis ateina su debesimis, ir išvys jį kiekviena akis, net ir tie, kurie jį perdūrė; ir dėl jo raudos visos žemės giminės“ (1,7a). Jėzus, įžengęs į dangų ir apgaubtas debesies, tai yra – transcendentiškumo simbolio, sugrįš lygiai taip pat kaip ir žengė į dangų (plg. Apd 1,11b). Tuomet visi žiūrės į tą, kurį perdūrė (plg. Jn 19,37). Susirinkusieji apmąsto šiuo žodžius ir taria: „Taip, amen!“ (Apr 1,7b). Jie pritaria šiai žiniai ir trokšta, kad taip ir atsitiktų. Žmonės medituoja Dievo meilę, tobulai apreikštą Kryžiaus auka ir nori ištikimai sekti Kristų. Ši dialogo dalis užbaigiama Dievo atsakymu: „Aš esu Alfa ir Omega“, – sako Viešpats Dievas, kuris yra, kuris buvo ir kuris ateis, Visagalis“ (1,8). Jis yra istorijos pradžia ir pabaiga, jam rūpi jį mylintys žmonės, jis palydi jų kelionę iki pat galutinio tikslo. Šios eilutės mus moko, - sakė Popiežius, - kad malda neturi būti tik prašymas, bet visų pirma Dievo šlovinimas už visą meilę, kuria jis mus apdovanojo, už Jėzų Kristų, kuris mums atnešė viltį ir išganymą.

Antroje maldos dalyje (1,9-22) tikinčiųjų susirinkimas toliau apmąsto savo ryšį su Kristumi. Skaitomoje žinioje pasakojama apie šv. Jono asmeninę patirtį. Būdamas Patmo saloje Viešpaties dieną, tai yra sekmadienį, kai minimas Kristaus prisikėlimas, jis išgirdo žiną, skirtą septynioms Bažnyčioms. Visas susirinkimas kartu su Jonu išgyvena jo patirtį. Visi maldininkai jaučia juos gaubiančią Viešpaties šviesą. Susitikimas su Jėzumi užpildo visą jų gyvenimo erdvę.

Trečioji šios Apokalipsės dalies fazė – tai pačios žinios septynioms Mažosios Azijos Bažnyčioms skaitymas. Evangelistui apreikštoje žinioje Jėzus aptaria kiekvienos šių Bažnyčių padėti ir visas ragina atsiversti. Tikinčiųjų susirinkimas šiuos žodžius pritaiko sau, priima juos kaip raginimą atgailauti, atsiversti, brandinti meilę, nuolatos sekti Viešpačiu.

Brangieji, - sakė Popiežius baigdamas katechezę, - Apreiškimo Jonui knyga kalba apie bendruomenę susirinkusią maldai, nes pirmiausia maldoje galime vis labiau jausti Jėzaus buvimą su mumis. Juo dažniau ir nuoširdžiau meldžiamės, tuo labiau jis mumyse apsigyvena, mums vadovauja, apdovanoja savo džiaugsmu ir ramybe. Jei mylime ir sekame Jėzų, jei trokštame būti su juo maldoje, jis mums duoda jėgų, pripildo mūsų gyvenimą vilties ir ramybės. (Vatikano radijas)