Nauji mokslo metai. Pokalbis su Vilniaus seminarijos rektoriumi.
Kaip daugumoje Lietuvos mokyklų ir universitetų, rugsėjo pradžioje mokslo metai prasideda
ir Kunigų seminarijose. Šia proga mūsų bendradarbė Renata Žiūkaitė pakalbino Vilniaus
Šv. Juozapo kunigų seminarijos rektorių monsinjorą Žydrūną Vabuolą.
Renata
Žiūkaitė:Kaip vertinate šių metų stojamuosius
į Vilniaus kunigų seminariją?
Mons. Žydrūnas Vabuolas: Vertinu teigiamai.
Džiaugiuosi, kad vis dar atsiranda vyrų, kurie išgirsta Dievo šaukimą į kunigystę
ir mėgina į jį atsiliepti. Šiais metais atėjo santykinai daug vyresnių žmonių. Ne
iškart po mokyklos, po abitūros egzaminų, bet po aukštojo mokslo studijų ir su gana
nemaža gyvenimo patirtimi. Tai rodo, kad Lietuva eina Vakarų pasaulio kryptimi, kai
pašaukimai į kunigystę tampa vis vyresni ir brandesni. Žmonės būna įgiję kažkokią
kitą profesiją, turi gyvenimo patirties, o paskui išgirsta Viešpaties kvietimą, arba
atsiliepia į anksčiau girdėtą kvietimą.
Dėl mažo stojančiųjų skaičiaus
kaip ir nebelieka atrankos. Kaip ištiriate jaunuolio motyvaciją ir tinkamumą kunigo
darbui?
Nesutikčiau, kad atrankos nebelieka. Šiemet į mūsų seminariją kreipėsi
14 kandidatų, pareiškusių norą studijuoti seminarijoje ir tiktai septyni iš jų buvo
priimti. Atranka į seminariją nevyksta pagal turimų vietų ar stipendijų skaičių. Stojamųjų
egzaminų komisija stengiasi atpažinti tuos, kurie iš tiesų Viešpaties yra pakviesti
ir juos priimti. Jeigu kreiptųsi į seminariją 20 žmonių ir visi pasirodytų per stojamuosius
tinkami pradėti pasiruošimą kunigystei, tai būtų priimti visi. O jeigu kreiptųsi tik
trys, o iš jų tik vienas pasirodytų esąs tinkamas pradėti kunigystės kelią, tai jis
būtų ir priimtas. Nepriklausomai nuo skaičių, kurie vienais metais didesni, kitais
mažesni, mes stengiamės pagal šv.Sosto reikalavimus likti tiesoje ir spręsti vadovaudamiesi,
mūsų žmogišku pažinimu, be to tikimės, kad ir šv.Dvasia mus lydi. Stojamieji egzaminai
susideda iš keleto segmentų: rašinys religine tema, tikėjimo tiesų egzaminas. Vadovaudamiesi
šv.Sosto instrukcijomis, kviečiamės į pagalbą psichologus, kurie padeda geriau pažinti
stojančiuosius ir patys su jais nemažai šnekamės. Kai kandidatai atneša dokumentus,
jau jie turi bent tris pokalbius su seminarijos vicerektoriumi, dvasios tėvu, su rektoriumi.
Esminis stojamųjų egzaminų elementas yra kuo daugiau pažinti žmogų, suprasti, kodėl
jis renkasi kunigystės kelią, kokiais motyvais vadovaujasi, kaip gimė jo pašaukimas
ir kokia jo dabartinė situacija.
Nuo Nepriklausomybės metų pašaukimų ženkliai
sumažėjo. Kaip subrandinti daugiau pašaukimų į kunigystę?
Jei žiūrėtume
į skaičius, tai be abejonės pašaukimų ženkliai sumažėjo. Nepriklausomybės metais buvo
didelis entuziazmas, didelis atsisukimas po tarybinių laikų, po priespaudos į tikėjimą,
į Katalikų Bažnyčią. Priežasčių, kodėl dabar pašaukimų sumažėję, galėtume ieškoti
tiek visuomenėje, tiek pačioje Bažnyčioje, užtruktų per daug laiko tas priežastis
išvardinti ir jas išanalizuoti. Kaip brandinti pašaukimus-pagrindiniai dalykai būtų-
šeimos stiprinimas, kadangi pirmiausia pašaukimai gimsta gražiose, darniose šeimose.
Bendruomeniškumo Bažnyčioje stiprinimas, nes tikrai tikiu, kad Dievas ir šiandien
kviečia jaunuolius rinktis radikalų jo sekimą, radikalų kelią jam tarnauti, tarnauti
jo Bažnyčiai. Nėra taip, kad jaunuoliai nebenori aukotis, kad jie kažkaip tingi arba
nedrįsta. Manau, kad jaunuoliai būtų pasiryžę aukotis, jeigu matytų, kad tos aukos
Bažnyčios bendruomenei reikia. Ir iš tiesų gražūs, darnūs ir stiprūs pašaukimai gimsta
ir stipriose bendruomenėse. Trečias labai svarbus dalykas- dabartinių kunigų džiaugsmingas
liudijimas. Atviras kvietimas, siūlymas kitiems pagalvoti apie kunigystės kelią. Džiaugsmingas
kunigystėje gyvenančių vyrų liudijimas ir atviras kvietimas yra labai stiprus elementas
ir stiprus paskatinimas pamąstyti apie kunigytę ir ją rinktis. Manau, kad dabartiniai
kunigai turėtume kviesti jaunus vyrus pamąstyti apie kunigo pašaukimą.