Popiežiaus kalba sekmadienio vidudienį: Sergėkimės apsimestinio religingumo

Šio sekmadienio Žodžio Liturgija kalba apie Dievo Įstatymą, apie Jo įsakymus, - sakė Šventasis Tėvas prieš sekmadienio vidudienio maldą pradėdamas tradicinį trumpą Mišių skaitinių komentarą. Dievo įsakymai esmiškai svarbūs žydų tikėjimui, o taip pat ir krikščionybei, kurioje juos vainikuoja meilės įsakymas. Dievo Įstatymas ir jo Žodis veda žmogų į gyvenimą, padeda jam išeiti iš egoizmo vergijos, veda tikros laisvės ir gyvenimo „žemę“. Dėl to Įstatymas Biblijoje suvokiamas ne kaip našta ar apribojimas, bet kaip brangi Viešpaties dovana, liudijanti apie jo tėvišką meilę, apie norą būti su savo tauta, būti jos sąjungininku ir kartu su ja rašyti meilės istoriją. Pamaldus žydas šitaip meldžiasi: „Mėgaujuosi tavo įstatais; tavo žodžio paisysiu. Vesk mane savo įsakymų taku“ (Ps 119,16.35). Senajame Testamente Mozė paskelbia tautai Dievo Įstatymą. Po ilgos kelionės per dykumą, priartėjus prie pažadėtosios žemės jis skelbia: „Dabar tad, Izraeli, klausyk įstatų ir įsakų, kurių aš jus mokau laikytis, kad išliktumėte gyvi įeiti ir paveldėti kraštą, kurį Viešpats, jūsų protėvių Dievas, jums duoda“ (Įst 4,1).

Tačiau tuoj pat atsiranda problemų,- sakė popiežius Benediktas. Apsigyvenusi pažadėtoje žemėje, nors ir turinti Dievo Įstatymą, tauta neišvengia pagundos džiaugsmo ir stabilumo ieškoti ne Viešpaties Žodyje, bet turtuose, valdžioje, kituose stabuose, kurie iš tiesų yra beverčiai. Žinoma, Dievo Įstatymas išlieka, bet žmonės ima juo nesivadovauti kaip svarbiausia gyvenimo norma. Jis tampa tarsi apvalkalu, tarsi priedanga, kai tuo tarpu gyvenimas eina kitais keliais, vadovaujamasi kitomis taisyklėmis, individualiais arba grupių interesais. Šitaip religija nutolsta nuo savo tikrosios prasmės, kuri yra gyvenime klausyti Dievo ir vykdyti jo valią, virsta antraeilių papročių laikymusi, kuris tik patenkina žmogaus troškimą patogiai jaustis Dievo akivaizdoje. Tokia grėsmė gresia kiekvienai religijai. Su tokiu žmonių religingumu susidūrė Jėzus savo veikloje. Tą pati, deja, neretai sutinkame ir šiandien krikščionybėje. Dėl to šios dienos Evangelijoje girdimi Jėzaus žodžiai apie fariziejus ir Rašto aiškintojus, ir mus turi paskatinti susimąstyti. Jėzus kalba pranašo Izaijo žodžiais: „Ši tauta šlovina mane lūpomis, bet jos širdis toli nuo manęs. Veltui jie mane garbina, mokydami žmonių išgalvotų priesakų“ (Mk 7,67), ir priduria: „Apleidę Dievo įsakymą, jūs įsikibę laikotės žmonių papročių“(Mk 7,8).

Taip pat ir apaštalas Jokūbas savo laiške mus įspėja prieš apsimestinį religingumą. Jis rašo krikščionims: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save“ (Jok 1,22). Mergelė Marija, kurios užtrimo meldžiame, tepadeda mums atvira širdimi klausytis Dievo Žodžio, kad jis kiekvieną dieną vadovautų mūsų mintims, mūsų pasirinkimams ir darbams, - sakė Šventasis Tėvas. (Vatikano radijas)