Iš Biblijos žinome pasakojimą apie Babelio bokšto statybą. Žmonės dirbo, manydami,
kad tai bus kelias į laimę, kad jie galės pasiekti dangų. Bet staiga jie suvokė, kad
ne viskas sekasi taip, kaip jie norėtų, kad nors dirba kartu, bet iš tiesų jie tik
vienas kitam trukdo. Pabandę būti dievas, jei suprato, kad iškilo grėsmė jų sugebėjimui
būti žmonėmis. Jie neteko esminio žmogaus asmeniui būdingo elemento: sugebėjimo komunikuoti,
susikalbėti ir sutartinai veikti, siekti bendro gėrio.
Europą slegia ekonominė
krizė. Jos priežastys ne vien europinės ir ne vien ekonominės. Tai ir JAV bankų sistemos
krizė, dinamiška Azijos plėtra, augančios (struktūrinės) bedarbystės pasekmės ir perspektyvų
neturinčio jaunimo nusivylimas, aiškios vizijos neturinti edukacinė sistema, nesirūpinanti
ateities visuomenės socialiniais ir kultūriniais poreikiais, nesugebėjimas įtvirtinti
šeimai palankios politikos, demografinė krizė ir žmonių iš kitų kontinentų daugėjimas,
poveikis, kurį daro ideologijos ir lobistiniai interesai, akcentuojantys individo
teises ir nesirūpinantys bendruomenės, pilietinės visuomenės ateitimi ir kt.
Šiandien
plėtra yra policentriška. Vystymąsi arba atsilikimą lemia įvairūs veiksniai ir priežastys,
nevienodas indėlis ir atsakomybė. Globalizuota visuomenė mus suartina, bet nepadaro
broliais. Turtingumas, suvokiamas globaliai, vis didėja, tačiau auga ir nelygybė.
Ideologijos dirbtinai supaprastina tikrovės vaizdą, o iš tiesų reikia labai atidžiai
analizuoti žmogaus vaidmens svarbą. Sistemingas nelygybės tarp visuomenės grupių augimas
tos pačios valstybės ribose arba tarp skirtingų valstybių gyventojų ne tik ardo visuomeninius
ryšius, bet skatina „socialinio kapitalo“ eroziją, griauna pasitikėjimą, patikimumą,
kiekvienos visuomenės sambūviui būtinų taisyklių laikymąsi. Socialiniai klausimai
šiandien radikaliai tapo antropologiniais klausimais. Dirbtinis apvaisinimas, eksperimentai
su embrionais, žmogaus klonavimo galimybė, atsirandančios vis platesnės techninės
galimybės sukuria vis naujus scenarijus, tačiau juos reikia suvokti kaip priklausančius
etinių pasirinkimų akiračiui, kaip žingsnius, vedančius į gyvybės civilizaciją arba
mirties civilizaciją.
Nusilupusi civilizacine ir kultūrine prasme, praturtėjusi
milijonais atvykėlių iš kitų kontinentų, kultūrų ir religijų, Europa žengia žingsnius,
nuo kurių priklausys jos ateitis. Jau 1997 m. po septynių Europos valstybių prezidentų
susitikimo su Jonu Pauliumi II Gniezne, Lenkijoje, Vokietijos prezidentas Roman Herzog
sakė, jog šiandien viskas taip greitai keičiasi, kad visai nežinia ar po 25 metų Europa
vis dar bus atskiras kontinentas, ar tik priedas prie amerikietiškos masinės komunikacijos
ar azijietiškos pramonės. Viskas priklauso nuo to, - sakė jis, - ar Europa laiku atgaus
savąjį dinamizmą, kurio per amžius sėmėsi iš krikščionybės.
Benediktas XVI
priduria, kad „pagal pasaulio, kuriame gyvename, daugiakultūriškumą galima spręsti,
jog jei Europos kultūra neturėtų transcendentinio ir religinio matmens, ji nebūtų
sugebėjusi užmegzti dialogo su pasaulio kultūromis, kurios visos turi transcendentinį
ir religinį matmenį, sudarantį žmogaus asmens esmę. Tad ir Europos misija bei užduotis
yra dialogo kūrimas, tikėjimo ir naujos racionalistinės pasaulėžiūros integravimas
į vieną antropologinę viziją, kuri geriausiai atspindi žmogiškumo esmę ir kurios dėka
visos kultūros gali susikalbėti“ (žurnalistams skrendant iš Romos į Portugaliją, 2010
m. gegužės 11 d.).
Bažnyčia nesiūlo techninių sprendimų ir nenori veltis į
valstybių politiką, tačiau ji turi ką pasakyti apie sąlygas, į kurias reikia atkreipti
dėmesį kuriant žmogaus vertą visuomenę, apie kultūrinės ir pilietinės pažangos kokybę.
Jau
dvejus metus Vatikano radijas skelbia „Editoriale Africano“ – komentarą apie svarbiausia
socialines, kultūrines, edukacines, politines visos Afrikos problemas. Jį rašo kolegės
ir kolegos iš Afrikos, iš šešių redakcijų, rengiančių laidas įvairių kalbų ir kultūrų
šalims visame žemyne. Šiandien pradedame skelbti „Editoriale Europeo“ - „vedamąjį“
apie mūsų žemyno problemas, apie Bažnyčios mokymą ir „senojo žemyno“ šalių patirtį,
matomą iš „romietiškosios“ Visuotinės Bažnyčios perspektyvos.