Patriarchas Sabbah. Kaip krikščionys ir musulmonai gali sugyventi Gazoje

Jeruzalės lotynų patriarchas emeritas Michael Sabbah dalyvavo kongrese apie „Musulmonų ir krikščionių santarvę Gazoje“, surengtame rugpjūčio 27 dieną. Kongrese taip pat dalyvavo pagrindinių islamo krypčių ir jėgų atstovai: Hamas, Jihad, salafitai, Misijos žmonės.

Pasveikinęs visus, padėkojęs Dievui, organizatoriams ir dalyviams už galimybę taikiai ir ramiai susitikti, patriarchas Sabbah kalbėjo, jog musulmonų ir krikščionių santykiai yra trigubi.

Pirmiausia, musulmonai ir krikščionys yra piliečiai, esantys toje pat situacijoje, tame pat išbandyme: vienybės, laisvės, nepriklausomybės siekime. Čia kalbama apie „nacionalinę vienybę“. Šiuo klausimu visi sutaria. Nei vienas krikščionis ar musulmonas neturėtų leisti skilimų, kurie gali kilti iš religinio skirtingumo, kovos, kurioje religija taptų šalies silpninimo ir dalijimo veiksniu.

Antra, santykis tarp krikščionio ir musulmono yra santykis tarp tikinčių į Dievą žmonių. Šis tikėjimas taip pat yra piliečių santykio pagrindas. Yra skirtumų tarp islamo ir krikščionybės. Nereikia bijoti to pripažinti, priešingai, reikia į tai nuoširdžiai ir be baimės pažvelgti. Nereikia, kad skirtumai užgožtų tai, dėl ko visi sutinka. Dievas paslaptingai norėjo, kad mes priklausytume skirtingoms religijoms ir Jis veda taip, kaip nori. Jei tarp mūsų religijų yra skirtumų, musulmonų ir krikščionio širdyje turi vyrauti ne jie, o draugystė ir brolybė. Musulmono ištikimybė islamui ir krikščionio krikščionybei reškia, kad kiekvienas savo širdyje turi matyti Dievą ir Kūrėją, o kiekviename žmoguje – Dievo kūrinį.

Čia skleidžiasi trečias musulmono ir krikščionio santykio dėmuo, kylantis iš jų pačių tikėjimo: visos žmogiškos būtybės yra asmenys, sukurtos Dievo ir gaunančios savo orumą iš Dievo. Todėl tarp žmonių, kad ir kokio tikėjimo ar kilmės jie būtų, egzistuoja pamatinė lygybė. Visi jie yra Dievo kūriniai.

Žmogaus asmuo yra pats pirmasis kiekvieno apibrėžimas, krikščionio ar musulmono. O tai reiškia, kad nei vienas nėra skaičius ar numeris. Taip, krikščionių skaičius Palestinoje ar Gazoje yra labai nedidelis. Bet kaip asmenys jie yra aukščiau už skaičius ir numerius. Jų orumas nepriklauso nuo skaičiaus ar proporcijos. Žmogaus asmuo yra visas, pilnas, būtų jis krikščionis ar musulmonas.

Tokie štai trys ryšiai, kurie grindžia vienybę palestiniečių visuomenėje: nacionalinė vienybė toje pačioje šalyje; tikėjimas į vieną Dievą priklausant dvejoms skirtingoms religijoms; buvimas Dievo kūriniais su vienodu orumu.

Tačiau kokie yra faktai, kokie realūs santykiai tarp krikščionių ir musulmonų Gazos ruože? Jei pažvelgsime į religijų knygas, tiek krikščionybėje, tiek islame atrasime daug eilučių, kurios ragina gerbti žmogaus asmenį. Problema ne knygose, bet kaip mes, tikintieji, jų laikomės, kaip išgyvename, kaip suprantame, kaip elgiamės su žmogumi, neklausydami Dievo balso.

Kongreso pabaigoje norime pasirašyti santarvės „paktą“ tarp krikščionių ir musulmonų. Tačiau prieš tai, pabrėžė patriarchas Sabbah, reikia drąsos giliai ir nuoširdžiai sąžinės apskaitai, išliekant draugystės ir tiesos nusiteikime.

Reikia pasakyti, kad asmenys, musulmonai ar krikščionys, nėra skaičiai. Neleistina su krikščionimis elgtis kaip su skaičiais dėl to, kad jų keletas tūkstančių, o musulmonų milijonai. Čia musulmonai turi stengtis: neversti krikščionių elgtis taip, kaip yra privalu elgtis musulmonui, todėl kad jis musulmonas – laikytis nurodymų ar draudimų dėl elgesio, maisto, rūbų, maldos būdų.

Kitas faktas: krikščionių tapimas musulmonais. Krikščionybės požiūris yra aiškus: kiekvienas asmuo yra laisvas religinių pažiūrų pasirinkime. Tačiau tai turi galioti visiems, krikščionims ir musulmonams.

Kalbant apie gatvės įvykius, pastaruoju metu buvo neramumų, kuriuose krikščionys nukentėjo ir buvo išgąsdinti. Tad reikia aiškių pamokslų mečetėse ir bažnyčiose apie asmenų orumą ir lygybę, sveiko auklėjimo mokyklose. Nepakanka, kad valdžia tinkamai sureaguotų.

Dar vienas dalykas: krikščionių išgyvenimas Gazoje ar Palestinoje būtinas ir todėl, kad krikščionybė čia gimė, čia yra Šventoji Žemė. Negalima, kad joje išnyktų viena iš svarbiausių joje gimusių religijų. Išgyventi yra ne tik pačių krikščionių, bet ir palestiniečių bei arabų atsakomybė. (Vatikano radijas)